Skip to main content

Full text of "Stasys Šalkauskis. Rinktinė"

See other formats 


Prof. Sį. Šalkauskis 


Racionali Mokyklų 
Organizacijos Sistema 


KAUNAS :::: (02 7 21000 rj r:r: 1927 


Prof. St. Salkauskis 


Racionali Mokyklų 
Organizacijos Sistema 


BPK AUNAS 1..7 k E “зз ae ee ORR 


Ж 


Racionali mokyklų organizacijos 
sistema. 


Įžanga. — Racionalumo postulatai mokyklų organizacijos 
sistemai. 
I. Mokykla ir pasaulėžiūra. 
П. Mokykla ir šeimyna. 
ili. Mokykla ir valstybė. 
IV. Proporcionaliai subsidijuojamų mokyklų sistema. 
Užbaiga. — Racionalios mokyklų sistemos vieta kultū- 
rinio federalizmo ribose. 


ĮŽANGA. 


Racionalumo postulatai mokyklų organiza- 
cijos sistemai. 


Nieks, tikiuos, nepaneigs, kad klausimas apie racionalią 
mokyklų organizacijos sistemą yra mūsų laikams ypatingai ak- 
tualus. Kitaip aplink šitą klausimą nebūtų galėję kilti tiek karštų 
ginčų ir net politinės įvairių srovių kovos, kiek pastebime vi- 
suomeninio ir šiaip jau kultūrinio gyvenimo sūkuryje. Visi taip 
ar Šiaip jaučia, kad mokyklų organizacijos klausimo sprendimas 
turi didžiausios reikšmės visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo 
pakraipai, ir todel kiekviena tautinė, politinė ar ideologinė grupė 
stengiasi turėti šitam klausimui sprendžiamosios įtakos. Noras 
turėti tokios įtakos yra visai suprantamas; bet jis tik tada te- 
gali būti visai pateisintas, kai ieškomas būdas пе panaudoti 
visą mokyklų sistemą kuriems nors partikuliariniams, pavyz- 
džiui, tautiniams, politiniams ar ideologiniams interesams, bet- 
sutvarkyti jinai pagal bešališko racionalumo principus. Konsta- 
tuoti šitie principai ir sykiu nustatyti, kokia privalo būti racio- 
nali mokyklų organizacijos sistema, atatinkanti šituos principus 
ir yra tiesioginis šito rašinio uždavinys. 

Racionalūs mokyklų organizacijos principai ir jų pritaiky- 
mas prie faktinos mokyklų santvarkos turės galutinai paaiškėti 
iš klausimo pastatymo, išdėstymo ir išsprendimo. Bet jau pa- 
čioje pradžioje bus ne pro šalį pažymėjus, kokioje plotmėje tu- 
rės eiti klausimo sprendimas, ir kokie bendriausieji principai, 
mažiausiai abejotini, turės šitam sprendimui vadovauti. < 

Klausimo plotmei nustatyti turi reikšmės skyrimas tokių 
dviejų artimų posakių, kokiais yra iš vienos pusės „mokyklų 


7 PRA 


Organizacijos sistema“ ir iš antros pusės „mokyklos organizaci- 
jos sistema“. Pirmuoju atveju turima galvoje išviršinė mokyklų 
santvarka, pareinanti labiausiai nuo jų santykiavimo su visuo- 
menės gyvenimu; tuo tarpu kad antruoju atveju turima galvoje 
išvidinė mokyklos santvarka, pareinanti labiausiai nuo pedago- 
ginės sistemos reikalavimų. Nors šituodu dalyku taip ar šiaip 
yra surištu tarp savęs, vis delto juodu yra labai skirtingu, Man 
tenka čia apsiriboti vien pirmuoju dalyku, t. y. išviršine moky- 
klų santvarka, pareinančia nuo jų santykiavimo su visuomeni- 
niu gyvenimu ir labiausiai su jo organizuota išraiška valstybėje. 
Racionalus šitos santvarkos klausimo išsprendimas turi labai 
didelės reikšmės išvidinei mokyklos santvarkai pagal pedago- 
ginės sistemos reikalavimus, nes tik racionali išviršinė mokyklų 
organizacija, kaip pamatysime, teleidžia racionaliai sutvarkyti 
išvidinį pedagoginį mokyklos gyvenimą. Tokiu būdu užbrėžiama 
ta plotmė, kurioje turi būti sprendžiamas mokyklų organizaci- 
jos klausimas. 

Jei dabar pasistatysime klausimą, kokie išviršinės mokyklų 
organizacijos principai yra mažiausiai abejotini ir todel priimtini 
didžiausiai žmonių daugumai, tai turėsime vis delto keletą prin- 
cipų konstatuoti tuojau, nes jie gali suteikti mums iš pat pra- 
džios reikiamos orientacijos apie tą pakraipą, kuria privalu eiti 
norint racionaliai išspręsti mokyklų organizacijos klausimą. 

Visų pirma reik konstatuoti mokymo laisvės principas, kuris, 
galima sakyti, yra bendrai pripažįstamas kultūringame pasaulyje, 
nors nėra toli gražu nuosekliai taikomas gyvenimo praktikoje. 
Mokymo laisvė yra faktinai tiesioginė išvada iš suderinimo kitų 
konstitucinių laisvių, kuriomis yra sąžinės, žodžio ir susidrau- 
gavimo laisvės. Mokymo laisvės pripažinimas randa racionalaus 
pateisinimo tarp kitko tame fakte, kad tėvai turi teisės ir sykiu 
prievolės suteikti savo vaikams tokio mokyklinio lavinimo, ku- 
ris, jų supratimu, yra tinkamiausias. O kadangi atskiros šeimos, 
tik susibūrusios tokiu ar kitokiu būdu, tepajėgia laiduoti mo- 


kyklinio lavinimo organizaciją, tai, savaime suprantama, kad то-. 


kymo laisvė nuosekliai veda prie mokyklų steigimo laisvės, arba, 
kitaip tariant, kad mokyklų steigimo laisvė glūdi įvystyta moky- 
mo laisvėje. 

Tam atsitikimui, kai tėvai nedalyvauja tiesioginiu būdu mo- 
kyklų steigime galioja mokyklinės laisvės principas. Jis reikalauja 
laiduoti tėvams laisvę pasirinkti savo vaikams mokyklą pagal 
savo nuožiūrą. Valstybė gali tėvams uždėti prievolę mokyti sa- 
vo vaikus pagal tam tikrą minimalinę programą; ji gali net nuo 
jų pareikalauti leisti savo vaikus į mokyklas apskritai; bet ji ne- 
gali jiems uždėti prievolės leisti savo vaikus į tam tikras mo- 
kyklas, kurių pasirinkimas nėra laisvas, nes šitokis suvaržymas 
tampa mokyklinė prievarta, kuri faktinai paverčia mokymo laisvę 
tuščia fikcija, neturinčia jokios realios reikšmės, Taigi mokykli- 


WA ЕА 


nės laisvės principas yra ne kas kita, kaip mokyklos pasirinkimo 
laisvė, kuri principialiai negali būti suvaržyta faktinais reikalavi- 
mais rinktis tam tikrą mokyklą. 

Kad pirmos dvi laisvės, t. y. mokymo ir mokyklos pasi- 
rinkimo laisvės, turėtų visados vienodai realios reikšmės, reika- 
linga toliau išlaikyti mokyklų organizacijoje mokyklinės teisybės 
principas. Kiekviena teisė į laisvę tampa apgaulinga, jei nuo 
žmonių yra atimamos lygios pasireiškimo galimybės. Todel irgi 
mokymo ir mokyklos pasirinkimo laisvės tampa apgaulingomis, 
kai viena kuri mokyklų rūšis yra labiau už kitas favorizuojama 
valstybinės organizacijos priemonėmis. Jei, pavyzdžiui, valsty- 
binės mokyklos, tvarkomos vyriausybės nuožiūra, yra labiau 
favorizuojamos materialiniu atžvilgiu, negu privatinės mokyklos, 
kurios realizuoja mokymo ir mokyklos pasirinkimo laisves, tai 
susidaro tokia mokyklinės neteisybės padėtis, kuri atima nuo 
privatinių mokyklų lygaus pasireiškimo galimybes ir tuo pačiu 
šitas laisves, jei visai ir nepanaikina, tai bent tam tikrame laip- 
snyje neteisėtai apriboja. Todel principialiai privalu reikalauti, 
kad mokyklų organizacijos sistema ne tik laiduotų mokymo ir 
mokyklos pasirinkimo laisves, bet dargi sudarytų lygaus pasi- 
reiškimo galimybes mokyklų steigimo ir išlaikymo atžvilgiu. 
Bet, žinoma, mokyklinė teisybė privalo laiduoti lygaus pasireiš- 
kimo galimybes vien tam tikro proporcionalumo ribose, kas ma- 
terialiniuose santykiuose kaip tik yra teisybės išraiška. 

Pagaliau, racionalioje mokyklų organizacijos sistemoje turi 
būti išlaikytas mokyklinės taikos principas. Kalbėti apie mokykli- 
nę taiką, arba apie piliečių susitaikymą del mokyklų santvarkos, 
negalima, pavyzdžiui, tada, kai mokyklos tampa tautinės, poli- 
tinės ar ideologinės prievartos objektais, t. уз kai per mokykli- 
nį lavinimą bei auklėjimą yra realizuojama kokia nors ekskliu- 
zivistinė pakraipa, nepriimtina piliečiams, kurie siunčia savo vai- 
kus į mokyklą. Tai atsitinka dažniausiai tada, kai valstybė ima 
žiūrėti į mokyklą, kaipo į savo reiškimosi organą, ir kai vyriau- 
sybė sprendžia apie pasaulėžiūrą, dėtiną į mokyklinės pedago- 
gikos pagrindą. Švietimo Ministerijų praktika parodo, kad pa- 
gunda nusidėti tokiu būdu prieš piliečių sąžinės laisvę yra tiek 
didelė, jog retai kada tenka konstatuoti priešingas valstybinės 
valdžios reiškėjų nusistatymas. Tuo tarpu iš tokio principialiai 
nepateisinamo mokyklų panaudojimo ekskliuzivistiniams—tauti- 
niams, politiniams ar ideologiniams—tikslams kaip tik kyla dau- 
giausia nesutarimo tarp įvairiai nusistačiusių piliečių ir aštrėja 
kova už įtaką mokyklų sutvarkymui. 

Užtat iškėlus lojaliai mokyklinės taikos obalsį, lengva būtų 
suprasti, kad tik tokia mokyklų santvarka gali labiausiai laiduo- 
ti sutarimą tarp piliečių del mokyklų tvarkos, kuri savo pagrin- 
de nuosekliai išlaiko tris pirmuosius principus, t. y. mokymo 
laisvės principą, kuris laiduoja mokyklų steigimo laisvę; moky- 


тоу = 


klinės laisvės principą, kuris laiduoja mokyklų pasirinkimo lai- 
svę, ir mokyklinės teisybės principą, kuris laiduoja lygaus pa- 
sireiškimo galimybes. Jei visi šitie principai yra nuosekliai rea- 
lizuojami mokyklų organizacijos sistemoje, didžiausioji piliečių 
dauguma negali nenurimti ir liautis kovoję del mokyklų. Zino- 
ma, ir tuomet atsiras dar kiek fanatikų, kurie svajos apie mo- 
kyklinę revoliuciją, realizuojamą valstybinės prievartos priemo- 
nėmis, kad galėtų platinti brutalią savo propagandą, tarp dau- | 
gumos piliečių. Bet, kai šita dauguma yra pasitenkinusi racio- 
nalia mokyklų organizacijos sistema, revoliucinis mažumos nu- 
sistatymas nėra tiek pavojingas kaip tada, kai visa visuomenė 
yra tolima nuo mokyklinės taikos. 

Štai keturi racionalumo postulatai, kurie, mano įsitikinimu, 
turi būti iš anksto statomi, sprendžiant klausimą apie deramą 
mokyklų organizacijos sistemą. Šitomis vedamosiomis idėjomis 
ir teks man toliau vadovautis. 


1. Mokykla ir. pasaulėžiūra. 


1. Faktinoji negalimybė visiškai atpalaiduoti mokyklą nuo pasaulėžiūros, 
arba nelygstamojo mokyklos neutralumo apgaulingumas. — 2. Principiali prievolė 
pagrįsti mokyklinį lavinimą bei auklėjimą racionalia pasaulėžiūra, — 3. Lygstama- 
sis mokyklos neutralumas, kaipo mokyklinio lavinimo bei auklėjimo pagrindimas 
bendra įvairių pasaulėžiūrų plotme, 


1. Jei nuo vedamųjų principų, kurie turi būti padėti ! 
mokyklų organizacijos pagrindą, eisime arčiau prie šitos orga- 
nizacijos nustatymo labiau konkretinėse lytyse, tai turėsime iš 
eilės išnagrinėti mokyklos santykiavimą su trimis dalykais: pa- 
saulėžiūra, šeimyna ir valstybe. Aišku juk savaime, kad nuo 
deramo šito santykiavimo supratimo taip ar šiaip pareina prak- 
tinis išsisprendimas klausimo apie racionalią mokyklų organiza- 
cijos sistemą. Taigi, visų pirma, koks yra ir koks privalo būti 
mokyklos santykiavimas su pasaulėžiūra? 

Nėra abejonės, kad mokykla taip ar šiaip realizuoja kokią 
nors pedagoginę ugdymo sistemą. O kadangi jinai yra visų 
pirma intelektualinio lavinimo įstaiga, tai šita sistema labiausiai 
išeina aikštėn mokomosios medžiagios, arba mokomojo lobio, 
parinkime, sutvarkyme ir perteikime. Iš kitos pusės paskutiniais 
laikais tampa vis mažiau abejotina, kad mokyklinis lavinimas ne 
tik negali, bet ir neprivalo būti faktinai atpalaiduotas nuo auklė- 
jimo, taip kad mūsų laikais auklėjamasis lavinimas pasidarė ne- 
abejotinu mokyklos uždaviniu, išskyrus aukštąsias : mokyklas, 
kurių uždaviniai yra, galima pasakyti, beveik grynai moksliški. 
Tiesa, jei intelektualinis lavinimas yra mokyklai tiesioginis ir 
pagrindinis uždavinys, tai auklėjimas yra labiau netiesioginis ir 
šalutinis, nors visados privalomas, mokyklos uždavinys. Tuo 
tarpu sykiu su lavinimu mokiniams yra jau  sugestionuojamos 


=й = 


tokios ar kitokios pažiūros į pasaulį, ir sykiu su auklėjimu—to- 
kios ar kitokios pažiūros į gyvenimą. Kitaip tariant, mokyklinių 
lavinimu bei auklėjimu mokiniams taip ar šiaip yra suteikiamas tam 
tikras nusistatymas teorinės ir praktinės pasaulėžiūros atžvilgiu. | 

Vis delto yra nemaža žmonių, mažiau ar daugiau įsitiki- 
nusių, kad visiškas mokyklos atpalaidavimas nuo bet kurios pa- 
saulėžiūros, arba, kitaip tariant, nelygstamasis neutralumas, yra 
faktinai galimas ir net principialiai privalomas visoms mokyk- 
loms. Yra tat reikalo giliau įžvelgti į dalyko esmę ir iškelti 
aikštėn svarbiausius jo atžvilgius. 

Visų pirma pasirodo, kad mokyklos santykiavimui su pa- 
saulėžiūra yra jau labai reikšmingas pedagogikos teorijos pri- 
klausomybė nuo tos pasaulėžiūros, kuria apsisprendžia peda- 
gogas-mokslininkas. Tai yra faktas pagrįstas pačia dalyko esme, 
nes pedagogikos mokslas yra pritaikomasis mokslas ta prasme, 
kad jis yra priverstas skolintis principų iš kitų mokslų ir taiky- 
ti juos savo reikalams. Taip pedagogikos mokslas iš vienos 
pusės skolinasi įvairių davinių auklėtinio prigimčiai ir jo išsi- 
vystymui pažinti. Šitame reikale jam patarnauja tokios discipli- 
nos, kaip bendroji ir eksperimentinė psichologija, pedagoginė 
psichologija, fiziologija, pedologija ir t. t. Sitos disciplinos pe- 
dagogikai уга grendžiamieji mokslai ta prasme, kad jos patarnau- 
ja materialiniam ugdomajam objektui pažinti. 


Tačiau grendžiamųjų mokslų dar toli gražu nepakanka pri- 
taikomajam pedagoginės teorijos reikalui. Iš to, kokia yra auklė- 
tinio prigimtis ir kaip jis faktinai išsivysto, dar negalima nusta- 
tyti, koks privalo būti ugdomasis veikimas, arba net ugdomoji 
norma, nes-norint šitokią normą nustatyti, reik pažinti ne tik 
ugdomoji medžiaga їс priemonės, bet ir ugdomojo veikimo 
tikslas. Tuo tarpu pagrindinis ugdomojo veikimo tikslas уга 
paruošti auklėtinis prie gyvenimo, arba tiksliau tariant, paruošti 
jis gyvenimo tikslams siekti: Tokiu būdu pasirodo, kad peda- 
gogika yra iš kitos pusės priversta skolintis iš kitų mokslų da- 
vinius apie gyvenimo tikslus, nes šitų tikslų iš esmės ji tyrinėti 
negali. Šitais mokslais yra pasaulėžiūros mokslai ir pirmoje 
eilėje— filosofijos praktinės disciplinos. Jei pirmoji pedagogikos 
padedamųjų mokslų grupė buvo pavadinta grendžiamaisiais, tai 
pastaroji mokslų grupė gali būti pavadinta vedamaisais moks- 
lais, kadangi jie turi vedamosios reikšmės ugdomajam veikimui. 
Atsisakyti nuo pasaulėžiūros mokslų pagalbos pedagogikai 
reikštų atsisakyti nuo žinojimo, prie ko turi būti ruošiamas auk- 
Aėtinis ir kuo tapti jam privalu padėti. Todel, jeigu koks peda- 
gogas panorėtų visai nuosekliai ir griežtai išlaikyti neutralumą 
gyvenimo tikslų nustatymo atžvilgiu, tai jam neliktų nieko kito, 
kaip atsisakyti visai nuo ugdomosios įtakos ir palikti auklėtinis 
savaimingai išsivystymo eigai. 


Del šitos priežasties pedagogas, kuris drįsta teigti, kad jis 
ugdomajame veikime visai nesivadovauja vedamasiais bet ku- 
rios pasaulėžiūros principais, arba nesąmoningai pats save ap- 
gaudinėja, arba sąmoningai maskuoja savo ideologinį nusista- 
tymą, kad galėtų su tam tikra tariamąja teise reikalauti iš prie- 
šingai  nusistačiusių pedagogų atsisakyti пио jam nepriimtinų 
pažiūrų į pasaulį ir gyvenimą. Žinoma, tas faktas, kad pedago- 
gikos sistema negali būti faktinai atpalaiduota nuo tokios ar ki- 
tokios pasaulėžiūros, dar toli gražu nereikalauja pateisinti vie- 
nos kurios pasaulėžiūros hegemonija ugdomajame veikime, kai 
šita pasaulėžiūra nėra aprobuojama žmonių, kurie уга užintere- 
suoti ir todel turi teisės spręsti apie pasaulėžiūrą, dėtiną į jų ` 
vaikų ugdymo pagrindą. Čia svarbu vien tiksliai bei teisingai 
konstatuoti nusakytasis faktas, kad savo laiku galima būtų pa- 


daryti iš jo reikiamų išvadų, turinčių praktinės reikšmės racio- | 


naliai mokyklų organizacijai nustatyti. 

Jei pedagogikos teorija ir tuo pačiu pedagogijos praktika 
negali būti visiškai atpalaiduotos nuo pasaulėžiūros, tai del tos 
pačios priežasties negali būti visiškai atpalaiduotanuo pasaulėžiūros 
ir mokykla, kuri taip ar šiaip turi realizuoti ugdomajame veikime ko- 
kią nors pedagoginę sistemą. Ir iš tikro, jei paimsime mokyklinį lavi- 
nimą, kuris paprastai įvyksta sąryšyje su mokomuoju lobiu, vi- 
suomenės laimėtu kultūrinėje pažangoje, tei pamatysime, kad 
šitame mokomajame lobyje, kaip jis yra konkrečiai tvarkomas 
mokyklos reikalui, glūdi visados mažiau ar daugiau išvystyta, 
mažiau ar daugiau sąmoninga pasaulėžiūra. Todel, jei kas užsi- 
norėtų dėstyti mokykloje tik tai, kas nėra jokios pasaulėžiūros 
ginčijama, turėtų suvesti Vip prie tokių bendrų, bet banalių 
pažinčių, ` kurios negalėtų suteikti mokiniams jokio bent kiek 
rimtesnio išsilavinimo. Kitaip tariant, melygstamasis neutralumas, nuo- 
sekliai išlaikomas mokyklos praktikoje, negalėtų paruošti naujos kartos tam: 
intelektualinės kultūros stoviui, kuris yra laimėtas ištisų amžių pažangoje. 

Panašus dalykas atsitiktų ir mokyklinio auklėjimo srityje. 
Yra savaime aišku, kad auklėjimo ir jo uždavinių supratimas. 
pareina nuo to, kaip yra suprantama žmogaus prigimtis ir jo 
gyvenimo pašaukimas. Kitaip tariant, auklėjimas pareina nuo tų 
pažiūrų į žmogaus gyvenimą, kurios sudaro sudedamuosius 
pasaulėžiūros pradus. O jei taip, tai mokyklai telieka viena iš. 
dviejų: arba realizuoti auklėjimą pagal kokios nors pasaulėžiū- 
ros principus, arba atsisakyti visai nuo auklėjimo uždavinio, jei 
norima išlaikyti nelygstamasis neutralumas pasaulėžiūros atžvil- 
giu apskritai. 

Pagaliau, leiskime, kad mokyklinis lavinimas bei auklėji- 
mas būtų galima visiškai atpalaiduoti nuo bet kurios pasaulė- 
žiūros; ar tai reikštų, kad mokytojai faktinai galėtų irgi apsieiti 
savo gyvenime be pasaulėžiūros ir todel galėtų jokių ideolo- 
ginių sugestijų savo mokiniams nedaryti? Juk nesunku įsitikinti 


8). = 


iš kasdienio gyvenimo patyrimų, kad ir čia tegalima šitokia al-- 
ternatyva: arba mokytojas turi savo pasaulėžiūrą, bet tuomet jis 
visai neišvengiamai ir net nejučiomis ją sugestionuoja savo mo- 

kiniams tiek savo pavyzdžiais tiek ir paprastos tarpasmeninės 
difuzijos dėsniu; arba mokytojas neturi jokios pasaulėžiūros, bet 
uomet jis iš tikrųjų nevertas yra žmogaus vardo ir tuo pačiu 
negali būti mokytojas apskritai. Faktinai kiekvienas žmogus turi 
tokią ar šiokią pasaulėžiūrą, mažiau ar daugiau pateisintą moks- 
liško kritingumo šviesoje, arba net atremtą į įsigyvenusias vi- 
suomenės apyvartoje diletantiškas nuomones ir net profaniškus. 
prietarus. Bet visados lieka faktas, jog žmogus, kad ir labiau- 

siai apribotas, kad ir mažiausiai išlavintas, turi visados kokių 
nors pažiūrų į pasaulį ir gyvenimą. O jei taip, tai ir mokytojų 
bendravimas su mokiniais taip ar šiaip, mažiau ar daugiau, su- 
gestionuoja pastariesiems pasaulėžiūros pradų, kuriais gyveną 
pirmieji. Ir šito jau pakanka, kad negalėtų būti kalbos apie ga- 
limybę išlaikyti mokyklos gyvenime nelygstamasis neutralumas. 

2. Tas faktas, kad mokykla negali būti nelygstamai ne- 
utrali pasaulėžiūros atžvilgiu, dar, žinoma, neprirodo, kad tokia 
ar kitokia pasaulėžiūra turi būti sąmoningai bei planingai reali- 
zuojama mokyklinio lavinimo bei auklėjimo sistemoje. Todel 
visai pravartu toliau pasistatyti klausimas, ar pasaulėžiūra tegali 
būti pakenčiama mokyklos gyvenime, kaipo neišvengiama blo- 
gybė, ar ji, atvirkščiai, yra mokykliniame lavinime bei auklėjime 
teigiamasis veiksnys, kuris turi būti šituo lavinimu bei auklėji- 
mu siekiamas, kaipo tam tikras tikslas. 

ei pažiūrėsime į žmogaus minties istoriją, tai lengvai ga- 
lime įsitikrinti, kad teorinė bei praktinė pasaulėžiūra, apimanti 
bendrais žvilgiais pasaulio bei gyvenimo visumą, sudaro inte- 
lektualinės kultūros srityje vieną iš brangiausių dvasinių gėry- 
bių, už kurią žmonės labai dažnai yra linkę aukoti ir savo tur- 
tą ir savo gyvybę. Taip yra todel, kad idealinis tiesos pažinimo . 
reikalas įgauna ypatingo intensyvumo bei reikšmingumo kaip 
tik bendrosios pasaulėžiūros srityje, nes žmogaus dvasiai turi 
ypatingos svarbos ne atskirų faktų bei įvykių paiyrimas, bet pa- 
žinimas bendrų dėsnių ir ypač suvedimas šitų dėsnių į vienin- 
gą viską apimančią sistemą, kuri ir yra ne kas kita, kaip pa-- 
saulėžiūra. Šituo atžvilgiu ypač svarbi yra filosofija, kuri, kaipo 
pažinimo bei pasaulėžiūros mokslas, suteikia plačiausių moksliš- 
kų apibendrinimų apie pažinimą, pasaulį ir gyvenimą. 

Dvasinės kultūros laimėjimų visumoje pasaulėžiūros moks- 
lai sudaro tam tikrą vertingą turtą, kuris mažiau ar daugiau 
pažangiai, mažiau ar daugiau nuosekliai vis delto nuolatos auga 
ir organingai sutampa su viso kultūrinio gyvenimo eiga. Todel, 
jei panorėtume iš kuliūrinių laimėjimų visumos išbraukti tuos 
laimėjimus, kurie charakterizuoja pasaulėžiūros pažangą, turė- 
tume iš bendro kultūros turto pašalinti tą vertybę, kuri yra 


= 10 


"šitame turte jungiamasis sistematizacijos bei vienybės pradas. 
Tuomet pats šitas kultūrinis turtas virstų nesutvarkyto atomiz- 
mo chaosu, kuriame negalima yra nei aiški orientacija nei tiks- 
lingas bei sąmoningas veikimas. 

Panašus dalykas įvyksta ir su pedagogine lavinimo bei 
auklėjimo sistema, kai yra bandoma pašalinti iš jos bet kurios 
pasaulėžiūros jungiamasis pradas. Lavinimo turinys, arba moko- 
masis lobis, virsta tuomet atskirų pažinčių krūva, nesuvestą 
jierarchinėje tvarkoje į vieną visumą, kurios viršūnę turi suda- 
ryti pasaulėžiūros mokslas. Iš kitos pusės dorinio auklėjimo 
principai tampa tuomet nereikšmingomis taisyklėmis, nes jos 
negali sudaryti vieningos dorinės sistemos, nuo kurios atsisa- 
kyta sykiu su pasaulėžiūra. Tokiu būdu atomizmas lavinimo bei 
auklėjimo darbe negali nepagaminti chaoso auklėtinių proto bei 
valios reiškimesi. 

Jei tačiau ten, kur principialiai atsisakoma nuo pasaulėžiū- 
ros vykdymo pedagoginėje sistemoje ir bandoma mokykloje iš- 
laikyti nelygstamasis neutralumas, nevisuomet intelektualinio ir 
dorinio atomizmo chaosas įgauna visai ryškių žymių, tai iš 
tikrųjų tokiu atveju tariamasis mokyklų neutralumas yra atpil- 
domas iš vienos pusės tuo, kad pedagogai taip ar šiaip suges- 
tionuoja savo auklėtiniams tam tikrą pasaulėžiūrą, о iš kitos 
pusės—tuo, kad auklėtiniai nesąmoningai semiasi ideologinio 
nusistatymo iš tos kultūrinės aplinkumos, kurioje jiems tenka 
gyventi. Bet tuomet visai teisingai gali būti pastatytas klausi- 
mas, ar tikslinga bandyti šalinti iš pedagoginės mokyklinio la- 
vinimo bei auklėjimo sistemos tokia kultūrinė vertybė, kaip pa- 
"saulėžiūros laimėjimai, kad sąmoningas, nuoseklus ir kritingas 
moksliškosios pasaulėžiūros realizavimas ugdymo sistemoje 
būtų pakeistas pripuolamąja mokytojų sugestija іг profaniškąja 
aplinkumos įtaka. Kitaip tariant, kas pozityvaus atsiekiama, jei 
"vardan neutralumo principo, kuris faktinai nėra pilnai išlaikomas 
praktikoje, auklėtiniai vietoje pasaulėžiūros mokslo ir pilnutinio 
dorinio auklėjimo gauna kontrabandos keliu perteikiamą suge- 
stiją ir sykiu nesąmoningai skęsta profaniškų įsitikinimų, nuo- 
monių ir prietarų įtakoje? Aišku savaime, kad kalbėti čia apie 
kokį nors pedagoginį laimėjimą netenka jau todel, kad viename 
kultūrinių laimėjimų punkte, t. y. pasaulėžiūros srityje, tokiu at- 
уеји mokykla neatlieka kultūrinio savo pašaukimo ir palieka ata- 
tinkamą tuščią vietą auklėtinių išsilavinime bei išsiauklėjime. 

Jei, pavyzdžiui, mokyklos neutralumas stengiamasi ginti tuo, 
kad auklėtiniui paliekama laisvė pačiam apsispręsti pasaulėžiū- 
ros dalykuose, tai šitokis prisidengimas laisvės argumentu iš 
tikrųjų teturi vien tariamosios reikšmės. Laisvė apsispręsti pa- 
„saulėžiūros dalykuose didėja sulig tuo, Каір yra didinama ga- 

mybė sąmoningai spręsti apie šituos dalykus. Jei auklėtinis pa- 
jiekamas pats sau akyvaizdoje pasaulėžiūros mokslų laimėjimų 


| 


ГҮ к= 


kultūros pažangoje ir nuo jo tikimasi, kad jis savarankišku vei- 
Жити atliks tą darbą, kurį žmonija yra padariusi savo minties 
istorijoje, tai tokiu atveju faktinai laiduojama ne ideologinio ap- 
sisprendimo laisvė, bet neišvengiama profaniškų nuomonių, ne- 
pagrįstų įsitikinimų ir prietarų prievarta jo psichikai. Tarp au- 
toritetiško pasaulėžiūros primetimo auklėtiniui ir jo palikimo 
pripuolamoms įtakoms yra dar trečias tikrai pedagoginis veiki- 
mo būdas, būtent, pagelbėjimas jam kiek galint laisviau bei są- 
топіпріаи apsispręsti ta pasaulėžiūra, kurios principais jis уга 
lavinamas bei auklėjamas. Tuo tarpu sąmoningas bei kritingas 
apsisprendimas vienoje pasaulėžiūroje leidžia laisviau bei sąmo- 
ningiau apsispręsti bet kurios pasaulėžiūros atžvilgiu, panašiai, 
kaip vieno filosofo veikalų išstudijavimas didina tuo pačiu ben- 
dro filosofinio išsilavinimo laipsnį. Auklėtiniai savaime netampa 
tuo, kuo jie privalo būti; jie tik su auklėtojų pagalba tampa tuo, 
kuo jie gali būti tose aplinkybėse, kuriose jiems tenka augti. 
Bet tuomet šita auklėtojų pagalba turi apimti ir pasaulėžiū- 
ros dalykus. 

Kartais mokyklos neutralumas yra principialiai reikalauja - 
mas todel, kad faktinai įvairių pasaulėžiūrų yra labai daug, ir 
kad todel, sakoma, nelieka kitos išeities, kaip vesti mokykla ne- 
utralumo dvasioje. Kaip pamatysime toliau, iš tikro tam tikrose 
„aplinkybėse mokyklai pasidaro privalomas tam tikras lygstama- 
sis neutralumas, kuris vis delto toli gražu nereiškia principia- 
laus nelygstamojo neutralumo. Bet ir tada, kai lygstamasis ne- 
tralumas yra privalomas mokyklai, negalima pasakyti, kad jo- 
kia pasaulėžiūros dalis, pavyzdžiui, bendriausia ir visiems pri- 
imtina, neprivalo būti realizuojama pedagoginėje mokyklos si- 
stemoje. Šituo atžvilgiu reikšmingas yra vadinamojo laicizmo 
nusistatymas. $ 

Laicizmas reikalauja pasaulinės mokyklos, kuri, jo supra- 
timu, yra neutrali mokykla. Laicizmo skelbėjai pasaulinę mo- 
kyklą priešpastato konfesinei mokyklai,- kuri realizuoja ugdymo 
sistemoje pilnutinę pasaulėžiūrą, atbaigiamą religijoje. Ginčas 
tarp mokyklinio laicizmo ir mokyklinio konfesionalizmo peda- 
goginiu atžvilgiu gali būti suvestas prie klausimo, ar tikslinga 
mokyklinio lavinimo bei auklėjimo sistema gali būti atpalaiduo- 
ta nuo religinės pasaulėžiūros. Laicizmo yra siūloma neigiamoji 
abstinencija atžvilgiu į religinę pasaulėžiūrą; konfesionalizmo 
yra reikalaujama teigiamasis tokios pasaulėžiūros realizavimas 
mokyklos gyvenime, Todel, ar laimi mokyklų sutvarkyme laiciz- 
mas ar konfesionalizmas, kalbėti apie neutralumą pedagoginės 
teorijos atžvilgiu negalima. 

Iš kitos pusės klaidinga būtų manyti, kad laicizmas pasi- 
lieka teorijoje ir praktikoje neutralus religinės pasaulėžiūros at- 
žvilgiu. Faktinai laicizmo obalsis yra iškeltas religijos priešų, 
taip kad beveik visuomet laicizmas ir laisvamanybė pasižymi 


26 


vienodu tysumu. Bet tuomet iš tikrųjų pasirodo, kad pasaulinės 
mokyklos neutralumas, kaipo jos atpalaidavimas nuo religinės. 
pasaulėžiūros, jos dar neapsaugoja nuo laisvamaniško laicizmo- 
pasaulėžiūros, kuri stengiasi atstoti tradicinį tikėjimą savu tikė- 
jimu, nes jokia pasaulėžiūra, realizuojama platesnėse masėse, 
be tokio ar kitokio tikėjimo neapsieina. 

Maža to: jei net prileisime, kad laicizmo šalininkai lojaliai 
išlaiko neutralumo principą savo teorijoje ir praktikoje, tai vis 
"delto pasaulinės mokyklos neutralumas vienu savo faktu atsi- 
verčia prieš religiją ir griauja naujosios kartos religingumą, 
nes neišlaiko pedagoginėje savo sistemoje pilnatvės, harmonijos 
ir subordinacijos principų. Todel negalima nesutikti su tokiu- 
Sembat'o pasakymu: „Suteikti vaikui pažinčių, nemokant jo sy- 
kiu religijos yra lygu atimti jinai nuo jojo. Mokykla be Dievo 
yra mokykla prieš Dievą“ :). Токіа bent yra nenugalima 
dalykų eiga. 

Kad taip iš tikrųjų yra labai gerai jaučia patys pasaulinės. 
mokyklos šalininkai, nors jie ir nevisuomet atvirai apie tai pa- 
sisako. Šituo atžvilgiu kovai už mokyklų laicizaciją visados bus 
reikšmingi žodžiai, kuriuos yra parašęs 1904-Х-4 d. laikraštyje 
„Humanitė“ atvirumo pagautas Renė Viviani, pasaulinės moky- 
klos šalininkas: „Neutralumas, sako jisai, visados buvo melas. 
Tiesa, jis buvo gal būti neišvengiamas melas tuo metu, kai bu-- 


vo kalamas, tarp inirtusio dešinės pasipiktinimo, mokyklų įsta- | 


tymas. Šita neutralumo chimera buvo pažadėta tam, kad galima 
būtų nuraminti bailias abejones, kurių santalka būtų galėjusi: 
sukliudyti įstatymą. Bet dabar yra atėjęs laikas pasakyti, kad | 
mokyklos neutralumas visados buvo ne kas kita, kaip diplo-- 
matiškas melas arba net aplinkybių hipokrizija. Mes šito melo 
griebėmės, norėdami apmigdyti skrupulingus ir baimingus žmo-- 
nes. Bet šiandieną veskime atvirą žaismą: mes niekados nėsame 
turėję kitokio noro, kaip sudaryti antireliginį mokomąjį perso-- | 
nalą,—antireliginį aktyviu, kovojančiu ir net karingu būdu“ 2). 

Kitaip tariant, laisvamaniško laicizmo nusistatyme glūdi 
nesutariąs su neutralumu principialus pasiryžimas realizuoti pe-- 
dagoginėje mokyklos sistemoje tam tikrą pasaulėžiūrą, —pasiry- | 
žimas, visai teisėtas ir tikslingas, jei tik jis nėra pridengiamas | 
veidmainiavimu tikslu užkariauti savo pasaulėžiūrai tą mokyklų 
plotą, kur šitai pasaulėžiūrai negali būti vietos del priešingo tė: 
vų nusistatymo. 

Sąžiningi laicizmo šalininkai turėtų gerai suprasti іг pada- | 
ryti nuoseklių išvadų iš to, kad „nėra, kaip sako Ch. Chabot, 
neutralumo be paliaubų tarp kovojančiųjų, nėra pilnutinio auklė-- 


1) Citnota pagal La Paix et la Justice Scolaires par la В. P. S, (Paris. 
1923) 72 p.. ; 
2) Cituota pagal A. Bessières, Pour la Justice Scolaire La R. Р. 8. | 
(Pans 1921), 50—51 p. - | 


— 13 — 


jimo, kuris taip ar kitaip nenusistato didžiosiose problemose už 
vieną kurį tikėjimą, už vieną kurią konfesiją, už vieną kurią îi- 
4osofiją prieš visus kitus. Nėra neutralus tas, kas sako, kad do- 
ra neturi nieko bendro su religija, kurioje tikintieji mato esminį 
„doros principą“ (Le droit de V enfant, 165 р). Todel pasaulinė 
mokykla iš savo esmės nėra neutrali mokykla, kuri galėtų vie- 
nodai patenkinti, pavyzdžiui, katalikus ir laisvamanius. 

3. Vis delto tose aplinkybėse, kai viena mokykla del ko- 
kios nors priežasties turi tarnauti įvairaus ideologinio nusista- 
tymo tėvų vaikams, gali būti kalbos apie tam tikrą,- būtent, 
lygstamąjį neutralumą. Lygstamasis neutralumas toli gražu ne- 
reiškia principialaus atsisakymo nuo bet kurios pasaulėžiūros. Jis 
tik reiškia atsisakymą nuo realizavimo bendroje pedagoginėje 
mokyklos sistemoje tų dalykų, del kurių įvairios tėvų pasaulė- 
žiūros nesutaria tarp savęs. Kitaip tariant, esant lygstamajam 
neutralumui, mokyklinis lavinimas bei auklėjimas yra pagrin- 
džiamas bendra įvairių pasaulėžiūrų plotme. 

Kai, pavyzdžiui, Holandijoje pagal 1857 m. įstatymą vie- 
šosios mokyklos turėjo tarnauti ir protestantams ir katalikams, 
mokyklinis lavinimas bei auklėjimas turėjo susilaikyti nuo rea- 
lizavimo mokyklos gyvenime dalykų, kurie skiria šituos dviejų 
konfesijų išpažintojus. Bet tai dar nereiškia, kad bendrieji krik- 
ščioniškos etikos ir religijos principai neprivalėjo rasti vietos 
bendroje mokyklinio lavinimo bei auklėjimo praktikoje, nekal- 
= bant jau apie tai, kad kiekvienos koniesijos vaikai „ gaudavo 

-skyrium savo religijos mokslą. Lavinimas galėjo būti paremtas 
išmintingais krikščioniškais patarimais, bet mokykloje negalima 
buvo liesti dogmatinių klausimų, kad vienos kurios konfesijos 
vaikai nebūtų kartais užgauti religiniuose savo įsitikinimuose. 
= ` Romain Moyersoen šitaip aprašinėja lygstamojo neutralu- 

то padėtį, kuri susidarė viešosiose pradinėse Holandijos mo- 
kyklose apie 1892 metus. | 

„Mokytojas, sako jisai, gali kalbėti apie Dievą, apie die- 
= viškąją Apvaizdą, apie sielos nemirtingumą: tai yra tiesos, ku- 
rios yra laikomos tampriai surištos su dora. Bet jis negali mo- 
| кун apie Jėzaus Kristaus dieviškumą, jei yra čia pat žydų 
vaikai“. 

„Klasėse nėra religinių emblemų“. 

„Appeldorne vienas viešosios mokyklos mokytojas buvo 
atstatydintas už tai, kad buvo pastatęs į abejojimą Dievo buvi- 
mą, atsakydamas į vieno vaiko klausimą, iš esmės banalų“. 

„Nėra draudžiama sugestionuoti mokiniams vieną ar kitą 
auklėjamąją idėją ir net sakyti maldą prieš ir po pamokų, bet 
Šita malda privalo būti tokia, kad ji neužgautų піекепо religi- 
nių jausmų. Faktinai malda visai nekalbama, Mokykloje nebūtų 
leista Kii Biblija, bet nėra kliūčių papasakoti tam tikrus bi- 
'blinius įvykius“. 


— ЕД 


„Viešoji mokykla negalėtų būti laikoma brolių ar мїепио— 
lių, kurie mokytų dėvėdami savo kongregacijos rūbus: jie pri- 
valo apsivilkti pasauliniais drabužiais. Faktinai šitas draudimas. 
juos visai pašalina nuo viešųjų mokytojų pareigų“. 

„Pažymėtina dar paskutinė nuosekli išvada, kuri yra prak- 
tikuojama viešosiose mokyklose: visi mokiniai nėra atleidžiami“ 
nuo pamokų per šventes, kurių pasitaiko vienai ar kitai konfe- 
sijai. Taip, nors Purifikacijos šventė yra privaloma Holandijos 
katalikams, pamokos eina šilą dieną, kaip ir šiokiomis dieno-- 
mis. Bet pakanka, kad katalikų tėvai pareikštų vyriausiam mo-- 
kytojui norą švęsti šitą dieną, kad jų vaikams būtų leista pasi- 
likti namie. Per didžiąsias šventes, pripažintas ir švenčiamas. 
įvairių konfesijų, aišku savaime, pamokų nėra mokyklose“ 1). 

š to, ką sako R. Moyersoen'as, galima jau susidaryti ѕи-: 
pratimą, ką reiškia lygstamasis neutralumas. Jis neneigia prin-- 
cipialaus reikalo atremti ugdomąją mokyklos sistemą' į ideolo. 
ginį pasaulėžiūros pagrindą, bet savo praktikoje remiasi vien. 
bendra įvairių pasaulėžiūrų plotme. Tačiau lygstamasis moky- 
klos neutralumas, kaip jis net yra aukščiau nusakytas, nėra taip- 
lengva išlaikyti mokyklos gyvenime, kaip gali rodytis pirmu- 
pažvelgimu. Žmonių palinkimas į vienašališkumą didžiausioje 
atsitikimų daugumoje yra tiek didelis, kad labai retai galima 
pilnai pasikliauti jų lojalumu atžvilgiu į tą principialų nusista- 
tymą, kuris jiems yra priešingas ar tik skirtingas. Be to, papra- 
stai bendra įvairių pasaulėžiūrų plotmė bus žymiai mažesnė, 
negu nusakytajame pavyzdyje, kur skaitomasi kuo daugiausia 
su protestantais, katalikais ir žydais. Jei, pavyzdžiui, teks ieško- 
ti bendros įvairių pasaulėžiūrų plotmės, kai, be paminėtųjų kon- 
tesijų vaikų, į mokyklą sueina dar ateistiškai іг laisvamaniškai 
nusistačiusių tėvų vaikai, tai tokiu atveju vargu net bendra pa- 
saulėžiūrų plotmė gali būti nustatyta mažiau ar daugiau tiksliu 
būdu, nes kai kurios pasaulėžiūros pagrindiniuose savo ideologijos. 
punktuose pasirodys besiskiriančios iki griežto prieštaravimo. 

Pastaruoju atveju, kaip matome, ir lygstamasis neutralu-- 
mas nepajėgia klausimo visiems patenkinamai išspręsti. Bandyti 
čia išlaikyti nelygstamąjį neutralumą уга nepateisinama todel,. 
kad, kaip jau žinoma, nelygstamasis neutralumas nėra nei fakti-- 
nai galimas nei principialiai pageidaujamas. Jei būtų sprendžia- 
ma apie lygstamojo neutralumo plotmę pagal tėvų daugumos. 
nusistatymą, tai tokiu atveju atsirastų visuomet mažiau аг dau- 
giau žmonių, kurių sąžinės laisvė būtų mažiau ar daugiau | 
įžeista. Zodžiu tariant, iygstamasis neutralumas, kuris yra | 
privalomas viešosioms mokykloms, kai į jas sueina įvairių pa- 
saulėžiūrų vaikai, tik labai netobulai ir ne visuose atsilikimuose- 


1) Cituota pagal Paul Verschave, Le régime légal de Yenseignement en. 
Hiolande, (Paris 1910) 61—62 p. 


Ek ТӨ с 


gali išspręsti nors kiek patenkinamai klausimą apie mokyklos. 
santykiavimą su pasaulėžiūra. Todel jis tegali būti laikomas ne- 
išvengiama blogybe, kuri yra laikinai pakenčiama, kaipo perei-- 
патаѕіѕ mokyklos sutvarkymo stovis. 


И. Mokykla ir šeimyna. 

1. Ugdomosios tėvų teisės bei prievolės savo vaikų atžvilgiu. — 2, Мо-. 
kykla, kaipo papildomasis šeimyninio auklėjimo tęsinys. — 3.. Tėvų teisės mo- - 
kyklos atžvilgiu, 

1. Šeimyna yra tasai pirmas prigimtasis žmonių sambū 
ris, kuris savo ruožtu tarnauja sudedamuoju pradu platesniems 
visuomeniniams žmonių susiburimams. Tiesa, mes gyvename 
tokiais laikais, kai tradicinis šeimynos supratimas pergyvena tam. 
tikrą krizį sąryšyje su įvairiais visuomeninio gyvenimo уукѕтаіѕ, 
ir kai todel visuomeninė šeimynos reikšmė nėra nei tinkamai. 
suprantama nei tinkamai vertinama. Bet, jei iš tikro panorėsime 
pagrįsti visuomeninį gyvenimą tvirtais pradais ir pakelti kultū- 
rinį jo lygį į pastovią aukštumą, turėsime taip ar šiaip susido- 
mėti šeimynos reikalais ir sutvarkyti jos gyvenimą tokiu būdu, 
kuris geriausiai atatinka prigimtąją šito gyvenimo eigą ir- 
paskyrimą. 

Seimyna, kaip pastebi Otto Willmann'as, mažame didro- 
dyje apreiškia mažne visas visuomenės ypatybes: іг visuome- 
ninį autoritetą, ir materialinių bei kultūrinių turtų perteikimą iš. 
kartos į kartą, ir pasidalinimą darbu, ir atskiro nario priklau- 
somybę nuo visumos. Tokiu būdu gerai sutvarkyta šeimyna, 
kuri reikiamu būdu auklėja naujas kartas, tuo pačiu tiesia vil- 
tingus pagrindus visuomeniniam gyvenimui ir dargi taip, kad 
įvairios šito gyvenimo apraiškos randa jame tvirtos atramos. 
Taip, jei eisime etniška pakraipa, turėsime пио šeimynos vesti: 
liniją į kiltį ir per šią pastarąją į visą tautą. Eidami nuo šei- 
mynos namų labiau geografine pakraipa, turėsime užtikti iš pra- 
džios tėviškę, o paskui ir tėvynę. Eidami nuo šeimynos labiau 
politine pakraipa, prieiname iš pradžios vietinę savivaldybę, o. 
paskui valstybę. Pagaliau, eidami nuo šeimynos religine pakrai- 
pa, prieiname iš pradžios religinę bendruomenę, paskui — Baž- 
nyčią. Suardykime visuomeninį, materialinį ir kultūrinį šeimynos. 
pagrindą, ir neišvengiamai turės iširti normalus ir tautos, ir tė- 
vynės, ir valstybės, ir Bažnyčios gyvenimas. Ir visa tai. įvyks 
todel, kad šeimynoje glūdi tasai prigimtasis visuomeninio gy- 
venimo pagrindas, kuris negali būti atstotas jokiomis kitomis 
visuomeninėmis organizacijomis. Svajotojai utopistai, nepasiten- 
kindami faktinu šeimynos netobulumu, nuo kurio nėra laisvas 
visas mūsų pasaulis, gali šituo atžvilgiu gaminti savo vaizduo-. 
pje nerealių planų; bet kas nėra apakęs nuo doktrinalinių uto- 
pijos vyliojimų, tas negalės nesiskaityti su šeimyna, kaipo su. 


— 16 —" 


"visai realia galybe, kuri negali būti niekuo kitu geresniu pakei- 
sta prigimtose mūsų gyvenimo aplinkybėse. 

ia, žinoma, neturiu galimybės gilintis į šeimynos apolo- 
giją, norėdamas ją ginti nuo utopistiškų pasikėsinimų, Turiu 
tik primygtinai pabrėžti, kad prigimtoji šeimynos rolė visuome- 
niniame, kultūriniame, tautiniame ir dvasiniame gyvenime yra 
tiek svarbus dalykas ir tokiame laipsnyje nepakeičiamas veik- 
snys, kad iš šito konstatavimo jau galima išvesti visa eilė šei- 
mynos teisių ir prievolių. Mums čia ypatingai turi rūpėti ugdo- 
mosios jos teisės bei prievolės naujosios kartos atžvilgiu. Ki- 
taip tariant, kokios yra ugdomosios tėvų teisės bei prievolės 
savo vaikų atžvilgiu? 

Vaikas brendimo atžvilgiu yra tampąs žmogiškasis asmuo. 
Kaipo asmuo, jis negali būti laikomas daiktu, kuris priklauso 
tarsi nuosavybė ar visuomenei, ar valstybei, ar šeimynai. Kaipo 
tampąs asmuo, jis reikalauja savo subrendimui pagalbos. Šitos 
pagalbos jis turi teisę laukti visų pirma iš tėvų, kurie, kaipo jo 
gimdytojai, yra jo globėjai jau pačia prigimtąja dalykų eiga. Bū- 
dami naujos gyvybės priežastimi, tėvai turi visų pirma prievo- 
lės palaikyti silpną ir beginklę vaiko būtybę ir vesti ją į fizinį 
bei dvasinį subrendimą, kad galėtų būti atbaigtas tasai didysis 
žmogiškosios asmenybės ugdymo veikalas, kuris tėra vien pra- 
dėtas vaiko pagimdymu. Šita tėvų prievolė ugdyti savo vaikus 
„juo labiau yra vykdytina todel, kad tėvai turi galimybės pri- 
gimtose šeimynos aplinkybėse suteikti vaikams to, ko kitose ap- | 
linkybėse faktinai nesiseka atsiekti. Tokia, pavyzdžiui, yra ta 
tėvų meilė savo vaikams, kuri tik viena tesugeba apgalėti di- | 
džiąsias pradedamojo ugdymo sunkenybes. ; 

Bet, jei iš vienos pusės tėvai turi prievolės ugdyti savo 
vaikus, tai iš kitos pusės jiems turi būti sudarytos faktinos ga- | 
limybės šitą prievolę tinkamai atlikti. Tai reiškia visų pirma, kad | 
„jie turi ne tik prievolės, bet ir teisės savo vaikus ugdyti. Tarp | 
kitko šita teisė duoda tėvams principialios galimybės spręsti už 
savo vaikus visus tuos klausimus, kurie negali būti šių pasta- 
'rųjų sąmoningai ir teisėtai sprendžiami, kadangi jie tėra vien 
tampančios, bet ne atbaigtos asmenybės. Todel, tėvai sprendžia 
"suvereniškai savo vaikų sąžinės klausimus, kai šitie klausimai | 
„negali būti pačių vaikų sąmoningai išspręsti. Taip, pavyzdžiui, | 
tėvams priklauso teisė spręsti apie tai, kokia ideologine pakrai- 
pa turi Бан auklėjami bei lavinami jų vaikai. Iš šitos teisės tarp 
kitko visai nuosekliai plaukia mokymo laisvės principas, kuris, | 
būdamas išplėstas iki galo, reikalauja mokyklų steigimo bei pa- 
sirinkimo laisvės, ir jų kontroliavimo teisės. 

Teisė papildyti tampančią savo vaiko asmenybę, kaipo 
plaukianti iš dalykų esmės, negali būti teisėtai nei atimta nuo 
tėvų nei suvaržyta kokios nors visuomeninės organizacijos nau- 
«don. Šita prasme ir valstybė jokiais savo valdžios įstatymais 


0 р 


negali atimti nuo tėvų šitos prigimtosios teisės, nors gali fakti- 
nai jos vykdymą ir sutramdyti įvairiais savo valdžios aktais. 
Tai, žinoma, nereiškia, kad valstybė neturi jaunosios kartos at- 
žvilgiu jokių teisių. Kiek valstybei privalo rūpėti bendroji visuo- 
menės gerovė, ji turi teisės tarp kitko budėti ir vaikų teisių sar- 
gyboje. Bet tai dar nereikalauja ir neleidžia valstybei imti į sa- 
vo rankas vaikų teisių realizavimą tiesioginės intervencijos keliu. 
Geriausias vaikų teisių laidavimas kaip tik įvyksta tada, kai 
valstybė, nesiimdama tėvų pareigų, laiduoja ir aplengvina tė- 
vams ugdomojo pašaukimo atlikimą, о vaikams—teisę gauti iš 
savo tėvų tokį auklėjimą bei lavinimą, kokį šie pastarieji sugeba 
duoti savo vaikams, auklėdami juos šeimynoje, parinkdami jiems 
tinkamą mokyklą ir kontroliuodami ugdomąją mokyklos įtaką. 

2. Tas faktas, kad tėvai turi prigimtosios teisės auklėti 
savo vaikus, rinkti jiems pagal savo nuožiūrą mokyklą ir kon- 
troliuoti mokytojų ugdomąjį veikimą, kad šitas veikimas neprieš- 
tarautų  ideologiniam jų nusistatymui, faktinai parodo, kad mo- 
kykla iš esmės turi būti ugdymo atžvilgiu ne kas kita, kaip 
šeimyninio židinio padėjėja bei tęsėja. O jei taip, tai mokytojas 
turi būti iš. tikrųjų patikimas ir įgaliotasis šeimynos asmuo, 
kuris privalo ugdomąjį savo veikimą suderinti su šeimyniniu 
auklėjimu, tėvų suteikiamu savo vaikams. 

Šitokis mokyklos ir mokytojo santykiavimas su šeimyna ir 
tėvais yra ne tik privalomas formaliu atžvilgiu, t. y. atsižiūrint 
į ugdomąsias tėvų teises, bet ir vienintėliai normalus pedago- 
giniu atžvilgiu. Ten, kur tarp mokyklos ir šeimynos nėra dera- 
mo sutarimo, ir kur tėvai ir mokytojai veda kovą už jaunimo 
sielą, —ten negali būti kalbos apie pilnutinį jaunimo ugdymą 
pagal visus pagrindinius ugdymo sistemos principus, nes su- 
tarimas tarp ugdomųjų veiksnių yra būtina sąlyga nuosekliam, 
planingam ir tikslingam ugdomajam veikimui. 

Maža to: tik sutarimas su tėvų nusistatymu tegali moky- 
tojui duoti galimybės būti savimi ir reikštis ugdomajame veiki- 
me visa savo būtybe, kas taip yra svarbu ugdymo sėkmingu- 
mui. Mokykloje, kurioje turi būti išlaikomas lygstamasis neutra- 
lumas, kadangi ten yra suėję įvairių pasaulėžiūrų mokiniai, mo- 
kytojas yra suvaržytas savo reiškimesi ir negali su visu atsidė- 
jimu eiti į pedagoginį darbą, kuris reikalauja visos žmogaus 
sielos. Todel ten, kur mokykla yra iš tikro šeimynos padėjėja 
bei tęsėja, yra laiduojama пе tik tėvų, bet ir mokytojų laisvė, 
nes pastarieji tiktai ten tegali įgauti teisę, kaip sakoma, turėti 
sielą. Zodžiu tariant, tik toje mokykloje, kuri atsako tėvų tei- 
sėms, tegali susidaryti mokytojui palankiausių sąlygų, reikalingų 
tikrai sėkmingam ugdomajam veikimui. Tai ir įvyksta tada, kai 
į mokyklą sueina vienos pasaulėžiūros tėvų vaikai, kai šita mo- 
kykla yra laisva ideologiniu atžvilgiu nuo pašalinės prievartos, 
ir kai, pagaliau, jai parinkti atatinkamo nusistatymo mokytojai- 
Kaip pamatysime vėliau, tokia mokykla tegali būti vien priv at“ 


B= 


nė mokykla, kuri yra steigiama ir tvarkoma su didesniu ar ma- 
žesniu šeimynos dalyvavimu ir su moraline bei materialine su- 
organizuotos visuomenės pagalba. 

3. Iš to, kas pasakyta, galėjo paaiškėti, kad pagrindinės. 
prigimtosios tėvų teisės bei prievolės savo vaikų ugdymo at- 
žvilgiu nenustoja galiojusios ir tada, kai vaikai eina iš šeimy-- 
nos į mokyklą, kur galėtų būti papildomas bei tęsiamas šei- 
myninis jų auklėjimas. Šitų teisių bei prievolių šaltinis visuo-- 
met yra tas pats, kol vaikai nėra dar priėję to subrendimo, ku- 
ris turi charakterizuoti sąmoningai ir laisvai apsisprendžiančią 
asmenybę. Tai yra, būtent, tasai prigimtasis tėvų ir vaikų san- 
tykiavimas, kuris šeimyniniame gyvenime sudaro palankiausių 
sąlygų ugdomajam veikimui. Tokiu būdu ugdomosios tėvų tei- 
sės bei prievolės savo vaikų atžvilgiu neprivalo nustoti save 
galios atžvilgiu į tą mokyklą, kur šitie vaikai tėvų yra siunčia-- 
mi. Kad šitos tėvų teisės bei prievolės mokyklos atžvilgiu ga- 
lėtų realiai reikštis, reik iš vienos pusės atatinkamo šeimynos. 
susipratimo, o iš antros pusės reikiamo nusistatymo tos vie-- 
šosios valdžios, kuri privalo sudaryti mokyklai tinkamų ne tik 
materialinių, bet ir moralinių sąlygų. Ogi tarp šitų sąlygų viena. 
iš svarbiausių yra ta, kad tėvai turėtų galimybės mokyklų su-- 
tvarkyme realizuoti ugdomąsias savo teises bei prievoles. Cia. 
ir gali kilti klausimas, kokiu būdu gali reikštis pagrindinės tėvų. 
teisės bei prievolės tos mokyklos atžvilgiu, kur mokosi. 
jų vaikai. 

Elementariausios tėvų teisės, kurios jau buvo minėtos prie- 
kitokios progos, yra mokyklų steigimo ir mokyklos pasirinkimo. 
teisės. Mokyklų steigimo laisvė yra faktinai ugdomosios tėvų. 
teisės realizavimas organizuotu būdu, remiantis mokymo laisve.. _ 
Be to, mokyklų steigimo teisė suponuoja faktinąjį daugybės. 
šeimynų susibūrimą, kuris turi įgauti tokios ar kitokios organi- 
zacijos lyčių. Kaip pamatysime vėliau, pagrindinė organizacijos: 
lytis, kuri realizuoja mokymo laisvę, yra visi tie susibūrimai,. 
kurie remiasi kultūrinės autonomijos principais. Tokiu būdu 
nuosekli išsivystymo linija jungia tris šituos dalykus: mokymo. 
laisvę, šeimynų susibūrimą mokykloms steigti ir kultūrinės au- 
tonomijos organizaciją. 

Kai visuomenėje yra jau įsteigta įvairių įvairiausių moky- | 
klų tiek viešosios, kiek ir privatinės iniciatyvos priemonėmis, - 
tėvams negali būti nei principialiai atimta, nei faktinai suvaržyta | 
laisvo mokyklos pasirinkimo teisė, Šita teisė yra principialiai pa-- 
naikinama, kai tėvams yra uždedama mokyklinė prievolė ta 
prasme, kad jie turi leisti savo vaikus į tam tikras mokyklas, sa-- 
kysime, į valstybės įsteigtąsias ir administruojamas. Ji yra fak- 
tinai suvaržoma, “kai privatinėms mokykloms yra sudaromos. 
blogesnės materialinės sąlygos, kaip kad viešosioms. Iš tikrųjų,. 
laisvo mokyklos pasirinkimo teisė tėra tik viena išvada iš mo- 
Куто ir organizuoto mokyklos steigimo teisių. Jei yra pripažį- 


— 19 — 


stamos šios pastarosios, juo labiau turi būti pripažinta ir nuo- 
sekliai realizuojama laisvo mokyklos pasirinkimo teisė. 

Ar tėvai, susibūrę į tam tikrą organizaciją, steigia mokyklą 
savo vaikams, ar jie tik renkasi mokyklą iš įsteigtųjų mokyklų, 
jiem abiem atvejais turi būti pripažinta teisė kontroliuoti, kad 
jų vaikų lavinimas bei auklėjimas nebūtų vedamas pakraipa, 
priešinga ideologiniam jų nusistatymui, kuris, jų supratimu, turi 
būti padėtas į pedagoginės sistemos pagrindą. Žinoma, šita tė- 
vų teisė negali būti taikoma bet kuriai mokyklai, kur tėvai už- 
simanytų siųsti savo vaikus. Tėvų kontrolės teisė faktinai te- 
gali būti realizuojama mokyklos atžvilgiu trimis atvejais, būtent, 
pirma, tada, kai mokykla yra pačių tėvų steigiama, ir kai tode 
mokytojai yra tėvų įgaliotieji asmens; antra, tada, kai su priva- 
tine mokykla tėvų yra susitariama apie ideologinę ugdymo pa- 
kraipą, ir, trečia, tada, kai tėvai del kokios nors priežasties yra 
faktinai priversti leisti savo vaikus į viešąją mokyklą. Pastaruoju 
atveju tėvai gali reikalauti kuo mažiausia palankaus neutralumo 
ideologinio jų nusistatymo atžvilgiu; pirmaisiais dviem atvejais jie 
gali iš mokyklos reikalauti ne tik neigiamai nesireikšti prieš 
šitą jų nusistatymą, bet ir jį teigiamai realizuoti mokyklinio 
auklėjimo bei lavinimo sistemoje. 

Šitie visi reikalavimai remiasi labiausiai tuo faktu, kad nor- 
maliose aplinkybėse mokykla turi būti šeimynos padėjėja bei 
tęsėja, іг kad mokytojai turi būti tėvų įgaliotieji pavaduotojai, 
Ugdomosios savo galios mokytojai įgauna iš ugdomųjų tėvų 
teisių, bet faktinąjį savo autoritetą jie tegali pateisinti vien pro- 
fesiniu savo kompetentingumu. Tėvai gali perleisti savo teisių 
dalį mokomajam mokyklos personalui ir šitą personalą atatin- 
kamai kontroliuoti, bet jie faktinai nepajėgia konkuruoti su ši- 
tuo personalu pedagoginio kompetentingumo atžvilgiu. Taip 
stovint dalykams, labai svarbu sudaryti normalios sąlygos su- 
tarimui, pasitikėjimui ir bendradarbiavimui tarp tėvų ir moky- 
tojų. Tik tokiu atveju mokyklos ugdomoji įtaka ne tik neardys 
šeimyninio auklėjimo, bet ir jį tobulins ir papildinės pagal tai, 
kaip mokykla turi tęsti ir papildinėti ugdomąjį šeimynos darbą. 

Pasirodo, kad visos šitos sąlygos tegali būti tikrai suda- 
rytos mokyklos gyvenime tik tada, kai mokykla turi vienalytį 
sąstatą tiek iš mokinių, tiek ir iš mokytojų pusės. Toks viena- 
lytis sąstatas iš tikrųjų tegali susidaryti vien privatinių moky- 
klų sistemoje, sutvarkytoje pagal ideologinius pasaulėžiūrų skir- 
tumus. Esant tokiai mokyklų sistemai tėvai siunčia savo vaikus 
į mokyklas, atatinkančias ideologinį jų nusistatymą. Iš kitos 
pusės kiekvienos pakraipos mokykla renkasi atatinkamo nusi- 
statymo mokytojus. Tokiu būdu susidaro vienalytis mokinių bei 
mokytojų sąstatas, kuris duoda galimybės ne tik tinkamai su- 
gyventi vieniems su antrais, bet ir nustatyti reikiamus santykius 
tarp tėvų ir mokyklos. Ogi tokioje mokykloje ugdomosios tėvų 
teisės gali būti geriausiai laiduotos. 


0 = 


Ш. Mokykla ir valstybė. 


1. Palyginamasis viešosios ir privatinės mokyklos įvertinimas normalumo 
atžvilgiu, — 2. Valstybės teisės bei prievolės mokyklinės švietimo organizacijos 
atžvilgiu. — 3. Normalus valstybės santykiavimas su mokykla, 


1. — Iš to, kas buvo pasakyta apie mokyklos santykiavimą 
su pasaulėžiūra ir šeimyna, galėjo jau paaiškėti, kad pasaulė- 
žiūros, arba net sąžinės laisvės, atžvilgiu iš vienos pusės ir 
ugdomųjų šeimynos teisių atžvilgiu iš antros pusės vieninteliai 
racionali yra laisvųjų mokyklų sistema, sutvarkyta pagal ideolo- 
ginius pasaulėžiūrų skirtumus ir realizuojama kultūrinės auto- 
nomijos pagrindais. Toliau gali kilti klausimas, ar šita sistema 
yra lygiai racionali atžvilgiu į normalų valstybės santykiavimą 
su mokykla. Jei kalbamoji mokyklų sistema pasirodys ir šituo 
paskutiniu atžvilgiu vieninteliai normali sistema, teks pagaliau 
pasistatyti klausimas, kaip ji gali būti realizuojama mokyklinės 
reformos priemonėmis ir su visuomeninės organizacijos pagalba. 

Tai, kad ugdomasis veikimas negali būti visai atpalaiduo- 
tas nuo bet kurios pasaulėžiūros, ir kad, tarp kitko, mokykla, 
kaipo suorganizuota ugdymo vykdytoja, negali būti nelygstamai 
neutrali pasaulėžiūros atžvilgiu, sugestionuoja jau išvadą, kad 
mokyklų steigėjais bei tvarkytojais visai neutraliai tegali būti 
vien tie veiksniai, kurie gali turėti pasaulėžiūrą ir todel bent pa- 
tys sau spręsti pasaulėžiūros klausimus. Pasirodo net, kad mo- 
kyklų suskirstymas į privatines ir viešąsias remiasi faktinai tuo, 
ar steigiamasis mokyklos veiksnys turi ar neturi ideologinio 
pobūdžio. 

Mokykla bus visuomeninė, arba vieša, kai ji galutinėje 
sąskaitoje yra steigiama, tvarkoma ir administruojama visuome- 
ninės organizacijos, turinčios tokios ar kitokios teritorinės val- 
džios ir priverčiamosios galios, bet neturinčios kaip tik todel 
ideologinio pobūdžio. Tokiomis visuomeninėmis organizacijo- 
mis yra pirmoje eilėje valstybė, paskui autonominga provincija, 
pagaliau visa eilė teritorinių savivaldybių, kaip apskritis, valsčius, 


miestas ir tt. — Atvirkščiai, mokykla bus privatinė, kai ji yra k 


steigiama, tvarkoma ir administruojama privatinių asmenų, kul- 


tūrinių draugijų ir religinių įstaigų, pavyzdžiui, Bažnyčios. Visi 


šitie veiksniai gali ir net privalo turėti ideologinį savo nusista- 


tymą pasaulėžiūros klausimuose, bet užtat jie neturi priverčia- 


mosios galios tam tikros teritorijos ribose. 
Jei pirmosios rūšies veiksniai yra surišti su tam tikra te- 


ritorija, tai antrosios rūšies veiksniai yra surišti su tam tikra 


žmonių grupe. Pastaroji aplinkybė yra reikšminga klausimui, kam 
yra skiriamos viešosios ir privatinės mokyklos. Kadangi viešo- 


sios mokyklos steigiamos organizacijų, turinčių teritorinio, pri- | 


verčiamojo ir neideologinio pobūdžio, tai jos turi būti lygiai 
prieinamos visiems atatinkamos teritorijos nariams, nežiūrint 
ideologinių jų skirtumų. Užtat privatinės mokyklos, steigiamos 


291 


atskirų asmenų, kultūrinių ir religinių organizacijų, paprastai yra 
Skiriamos vieno ideologinio nusistatymo žmonėms ir jau tuo 
pačiu negali būti visiems vienodai prieinamos. 

Iš to, kad iš vienos pusės ugdymo sistema ir tuo pačiu 
mokykla, kaipo suorganizuota šitos sistemos vykdytoja, negali 
būti nelygstamai neutralios pasaulėžiūros alžvilgiu, іг kad iš 
antros pusės tokios visuomeninės organizacijos, kaip valstybė, 
autonominga provincija ir įvairios teritorinės savivaldybės, ne- 
turi ideologinio pobūdžio ir todel negali spręsti pasaulėžiūros 
klausimų, reik padaryti išvada, kad normaliose aplinkybėse, arba 
teišeinant vien iš principo, mokykla neprivalo būti suminėtųjų 
visuomeninių organizacijų įstaiga. 

Kai, pavyzdžiui, mokykla yra valstybės steigiama bei tvar- 
koma, beveik nėra jokios galimybės apsaugoti ją nuo politinės 
prievartos, kuri taip ar šiaip visuomet įžeidžia kieno nors sąži- 
nės laisvę. Mokykla privalo būti laisva nuo politinės prievartos 
kaip tik todel, kad ji negali būti visai atpalaiduota пцо pasau- 
lėžiūros; tuo tarpu apsisprendimas pasaulėžiūros dalykuose ne- 
pakenčia jokios išviršinės prievartos. 

2. — Akivaizdoje principo, kad mokykla normaliose aplin- 
kybėse neprivalo būti visuomeninių organizacijų įstaiga, visai 
netikėtas gali rodytis faktas, kad naujausiais laikais valstybės 
rolė mokyklų steigime, tvarkyme ir administravime nuolatos au- 
go beveik iki mūsų dienų. Tačiau šitas faktas būtų klaidinga 
aiškinti tuo, kad valstybinė ir, apskritai, viešoji mokykla yra 
normalus mokyklos tipas, kuris todel turi linkmės įsigalėti mū- 
sų laikais sulig kultūros pažanga. Iš tikrųjų kalbamasis faktas 
privalo būti aiškinamas tuo, kad palyginti staigus visuotinio 
privalomo švietimo realizavimas pareikalavo iš valstybės ir kitų 
visuomeninių organizacijų tokios materialinės ir gerai suorga- 
nizuotos pagalbos, kuri turėjo atstoti gerai paruoštos privatinės 
iniciatyvos stoką. 

iaip jau tiesioginė valstybės ir kitų visuomeninių organi- 
zacijų intervencija į švietimo reikalus reik laikyti humanitarinės 
kultūros išsivystyme atžangos apraiška. Jau Renano buvo pa- 
stebėta, kad, juo toliau einama į praeitį, juo labiau pastebima, 
kaip griežtai ir vienašališkai buvo skelbiamos valstybės teisės į 
vaiko ugdymą. Todel, pavyzdžiui, graikų respublikose naujosios 
kartos ugdymas buvo laikomas valstybės reikalu. Tik krikščio- 
nybė sugebėjo suteikti sėkmingą akstiną laisvoms šeimynos ir 
kultūrinių draugijų pastangoms ugdymo srityje ir tuo pačiu at- 
vaduoti žmonių dvasią nuo vergavimo valstybės stabui (plg. 
A. Bessičres, Pour la justice scolaire, 34 p.). Šita pakraipa ėjo 
viduramžiai, ir tik naujausiais laikais iš pradžios absoliutizmas, 
о paskui Prancūzų Revoliucija išardė korporatyvinį visuomenės 
gyvenimą, kuris rėmė laisvą privatinę iniciatyvą, ir kurio stoka 
mūsų laikais vis labiau duoda save pažinti, kaipo dabartinio 
visuomeninės santvarkos krizio priežastis. Tokiu būdu ta dide- 


дой 


lė rolė, kurią valstybė faktinai suvaidino mokyklinio švietimo 
išvystyme, dar toli gražu neprirodo, kad viešųjų mokyklų siste- 
ma esanti normali mokyklos ir valstybės santykiavimo atžvilgiu. 

Tačiau, kai yra sakoma, kad mokykla neprivalo būti vi- 
suomeninių organizacijų ir, tarp kitko, valstybės įstaiga, tai dar 
nereiškia, kad valstybė neturi jokių teisių bei prievolių mokyklų 
atžvilgiu. Valstybė yra užinteresuota, kad jos piliečiai būtų 
sveiki bei stiprūs fiziniu atžvilgiu, kad jie būtų išsilavinę dar- 
bininkai tiek fizinio, tiek ir intelektualinio darbo srityje, kad jie 
būtų susipratę visuomenės nariai, gerbią įstatymus ir visuomeninę 
tvarką, pildą savo pilietines prievoles ir tt. Nuo šitų pilietiškų 
kokybių pareina juk valstybės gyvastingumas, kultūrinė jos pa- 
žanga ir atsparumas kovoje su išvidiniais іг išviršiniais jos 
priešais. Panašiai valstybė yra užinteresuota, kad mokykla ne- 
ardytų  elementarinės visuomeninės doros pajautimo jaunose 
kartose, kad ji neruoštų savo mokiniuose valstybinio gyvenimo 
griovėjų, kad ji neskiepytų neapykantos tarp įvairių piliečių gru- 
pių, kad ji nehigieninėmis sąlygomis neardytų naujųjų kartų 
sveikatos ir tt. Visi panašūs reikalai, kaipo organingai surišti 
su valstybės prigimtimi, taip ar šiaip gali būti valstybės teisių 
objektais. 

Būtų tačiau klaidinga manyti, kad tuo pačiu gali būti pa- 
teisinta reikalas steigti valstybines mokyklas. Valstybės teisė 
mokyklinio švietimo srityje tik tiek tegali siekti, kiek tai būtinai 
reikalinga jos reikalams apsaugoti. Tuo tarpu, kad valstybinės 
teisės švietimo srityje būtų patenkintos, valstybei normaliose 
aplinkybėse pakanka iš vienos pusės remti savo resursų prie- 
monėmis privatinė iniciatyva mokyklų steigime bei tvarkyme, 
o iš kitos pusės kontroliuoti mokyklinis švietimas naturaliose 
savo užinteresavimo ribose. 

Tik tuo atveju, kai privatinė iniciatyva nepajėgia aprū- 
pinti švietimo reikalų, valstybei gali susidaryti teisė steigti, tvar- 
kyti ir administruoti savas mokyklas, kaipo tam tikrą neišven- 
giamą blogybę, nes, kaip buvo sakyta, viešoji mokykla nėra 
normalus mokyklos tipas. Bet tuomet sykiu valstybei susidaro 
prievolė pažangios evoliucijos keliu nuosekliai eiti nuo viešųjų 
prie privatinių mokyklų sistemos, atatinkamai ruošiant privatinę 


piliečių iniciatyvą ir jiems palaipsniui perleidžiant laisvą moky- | 
klų tvarkymą pagal ideologinius pasaulėžiūrų skirtumus ir kul- 
tūrinės autonomijos principus. Apskritai valstybė, kaipo viešųjų | 


patarnavimų organizacija, siekianti bendros piliečių gerovės, pri- 
valo mokyklinio švietimo srityje papildyti privatinės iniciatyvos 
trūkumus ir sudaryti jai normalių, moralinių bei materialinių, 
sąlygų, kurios yra reikalingos racionaliai mokyklų organizacijai 
realizuoti. 

Tačiau papildyti privatinės iniciatyvos trūkumai dar toli 
gražu nereiškia valstybei būti pašauktai tiesioginiu veikimu rea- 
lizuoti švietimo reikalą. Valstybė kaip tik neturi tarp esminių 


i, 


-savo atributų teisės mokyti, nes tokia yra jos prigimtis, kad šita 
teisė su јаја nesusiderina. Šitą faktą gražiai motyvuoja Кип. 
prof. Pr. Būčys savo turiningoje brošiūroje „Apie apšvietą“ 
(Chicago 1918), sakydamas: „Visos dabartinės kultūringos val- 
stybės pripažįsta tris laisves: tikėjimo, spaudos ir draugijų. Ne- 
galima nepripažinti tų trijų laisvių pamato, būtent, principo, 
kad valstybė neturi kištis į idėjų, įsitikinimų, pažiūrų sritį, nes 
toje srityje valstybė neturi kompetencijos. Pripažinti jai kompe- 
tenciją toje srityje yra vis vien, ką sugriauti dabartinių laisvių 
pamatą. Nepripažinus gi valstybei kompetencijos dvasios ir pa- 
žiūrų srityje negalima jai pavesti mokyklų, nes tos yra negali- 
mos be pažiūrų ir įsitikinimų. — Taigi vardan laisvės pamatų 
apgynimo mokykla turi būti vien privatinė, о ne valstybi- 
nė“ (36—37 p.) 1). 

3. — Iš to, kas pasakyta iki šiolei, galėjo paaiškėti, kad 
normalus valstybės santykiavimas su mokyklomis neprivalo 
reikštis nei valstybiniu monopoliu nei visišku valstybės пеѕікі- 
šimu į švietimo reikalus. Ir taip turi būti todel, kad valsty- 
bei iš savo prigimties tenka ne mokyti arba, plačiau tariant, 
šviesti, bet tik švietimas administruoti valstybinio globojimo 
priemonėmis taip, kad sėkmingiausiai galėtų dirbti švietimo dar- 
ба tie, kas iš savo prigimties yra ugdomieji veiksniai. Todel, jei 
iš vienos pusės šiuo laiku valstybei negalima nepripažinti tei- 
sių, vardan bendrosios visuomeninės gerovės, turėti vyriausiąją 
administratyvinę priežiūrą švietimo dalykuose, moraliai bei ma- 
terialiai globoti švietimo reikalus, kontroliuoti mokyklas bendrų 
visuomeninių interesų atžvilgiais, patikrinėti valstybiniais egza- 
minais pasiruošimą prie atsakingų visuomenėje profesijų, tai iš 
kitos pusės neprivalu pamiršti, kad valstybė tegali mokyti, vien 
papildydama tėvų galimybes organizuoti švietimo reikalus, іг kad 
todel ji nuolatos turi stengtis papildomąsias savo pareigas pa- 
daryti nebereikalingas, nes šitos pareigos nepritinka jos pri- 
gimčiai. Kitaip tariant, valstybė turi teisės ir net prievolės remti 
šeimynos pastangas suteikti savo vaikams mokyklinį auklėjimą 
bei lavinimą, bet neprivalo atstoti šeimynų, užėmus jų vietą. 

Tokiu būdu pasirodo, kad normalus valstybės santykiavi- 
mas su mokykla bus tasai, kuris tinkamai saugos tėvų teisę 
laikyti mokyklą šeimyninio auklėjimo papildytoją bei tęsėją. Bi- 
tokio normalaus valstybės santykiavimo su mokykla šviesoje 
galima lengvai bei teisingai įvertinti pagrindinės trys mokyklų 
sistemos, kurios yra: pirma, valstybinis mokyklų monopolis, 
antra, valstybinių ir privatinių mokyklų paralelizmas ir, trečia, 
privatinių mokyklų sistema. Pirmoji sistema yra griežtai smerk- 
tina, nes, kaip teisingai sako Кип, prof. Pr. Būčys, „ten, kur 
yra mokyklų monopolis, jos neišvengiamai tampa politikos 
įrankiu“ (ten pat 22 р.). Paskutinioji, t. y. privatinių mokyklų 


1) Cituojama, kiek suvienodinus terminologiją. — St. 5. 


204—2 


sistema, tegali būti laikoma visai normali, nes ji neprimeta val- 
stybei netinkančių jai iš prigimties pareigų, о iš kitos pusės 
geriausiai laiduoja ugdomąsias tėvų teises. Užtat antroji, t. y. 
valstybinių ir privatinių mokyklų paralelizmo sistema, gali būti 
tam tikrose aplinkybėse laikinai toleruojama, nes ji yra pereina- 
masis tarpsnis mokyklų organizacijos pažangoje. Tai, kas čia 
pasakyta tik apie valstybines mokyklas turi lygios reikšmės vi- 
soms viešosioms mokykloms, kadangi iš esmės kitos viešosios 
mokyklos ne kuo skiriasi nuo valstybinės mokyklos. 

Kai mokyklų sistemoje yra viešųjų ir privatinių mokyklų 
paralelizmo, reik visados turėti galvoje, kad iš šitų dviejų mo- 
kyklų rūšių tik pastaroji tėra normalus mokyklos tipas. Todel 
varžymesi tarp viešųjų ir privatinių mokyklų turi būti pašalin- 
tos visos kliūtys, kurios stabdo reikiamą privatinių mokyklų 
išsivystymą ir galutinį jų laimėjimą. Tarp kitko, šitas prin- 
cipas reikalauja išlaikyti pilną materialinę lygybę viešosios ir 
privatinės mokyklos padėtyje ir padaryti privatinę mokyklą ne- 
priklausomą nuo administratyvinės valdžios nuožiūros. Tai reiš- 
kia, kad privatinė mokykla turi būti lygiai aprūpinta Iėšo- 
mis, kaip ir viešoji, ir kad privatinės mokyklos nusižengimai 
prieš valstybės įstatymais numatytą tvarką turi būti viešojo tejs- 
mo sprendžiami ir baudžiami. 

Jei atžvilgiu į mokyklų paralelizmą yra vedama teisinga 
lygybės politika, viešųjų ir privatinių mokyklų varžymasis už 
pirmenybę negali nesibaigti anksčiau ar vėliau pastarųjų mc- 
kyklų laimėjimu, Tai turi įvykti todel, kad viešųjų mokyklų pri- 
gimtyje уга tam tikras trūkumas, kuris ilgesnėjė atstumoje ne- 
gali перагодуіі neigiamųjų savo apraiškų ir tuo nepatarnauti 
privatinių mokyklų naudai. Būtent, viešosios mokyklos, kaipo 
lygstamai neutralios, negali realizuoti pilnutinio ugdymo siste- 
mos, tuo tarpu kad privatinės, kaipo laisvos, turi galimybės to- 
kią sistemą realizuoti pilname sutarime tarp tėvų, mokytojų ir 
mokinių. Pašalinti šitas trūkumas iš viešosios mokyklos gyve- 
nimo ir tuo pačiu sulyginti jos sąlygos su privatinių mokyklų 
sąlygomis nėra galimybės, nes viešoji mokykla, jei tik ji nori 
būti lojali visų tėvų atžvilgiu, privalo būti neutrali priešinguose 
tėvų pasaulėžiūrų dalykuose, tuo tarpu kad privatinė mokykla 
turi būti laisva ir tuo laiduoti vienodai nusistačiusiems tėvams 
nuoseklią ideologinę pakraipą mokykliniame savo vaikų ugdyme. 


IV. Proporcionaliai subsidijuojamų mokyklų sistema. 
1. Proporcionalumo principas, kaipo mokyklinės teisybės reikalavimas. 
2. Proporcionalumo principas įvairių kraštų praktikoje ir jo pritaikymo išdavos. 
3. Vedamosios idėjos proporcionaliai subsidijuojamų mokyklų sistemai realizuoti 
Lietuvoje. 
1. — Pasirodė, kad laisvųjų mokyklų sistema, sutvarkyta 
pagal ideologinius pasaulėžiūros skirtumus ir realizuojama kul- 
tūrinės autonomijos pagrindais, yra, kaip ir kitais atžvilgiais, 


24 дА. 


lygiai racionali taip pat atžvilgiu į tai, kokių privalo būti san- 
tykių tarp valstybės ir mokyklos. Dabar ir kyla iš eilės pasku- 
tinis stambesnis klausimas, kokiu būdu šita mokyklų sistema 
gali būti realizuojama visuomenės gyvenime viešosios organi- 
zacijos priemonėmis. 

Taigi, iš viso, kas pasakyta iki šiolei, turėjo paaiškėti, kad 
ne mokyklų vienodinimas bei monopolizavimas valstybės, arba 
net viešųjų organizacijų, rankose, bet laisvų privatinių mokyklų 
sistema, yra vienintelė racionali mokyklų organizacijos sistema. 
Tuo tarpu pagrindinė šitos sistemos žymė yra laisvė, kuri yra 
reikalaujama jau todel, kad mokyklos visai neišvengiamai visuo- 
met realizuoja bent tam tikrame laipsnyje kokią nors pasaulė- 
žiūrą. Bet laisvė vien tada tėra reali, kai jai atsako iš kitos pu- 
sės lygios pasireiškimo teisės. Todel, pavyzdžiui, kaip matėme, 
mokymo teisė nuosekliai reikalauja mokyklų steigimo teisės ar- 
ba, mažiausia, mokyklos pasirinkimo teisės. Bet, pasirodo, kad 
ir mokyklų steigimo bei pasirinkimo teisės vien tada tėra rea- 
lios, kai visoms mokykloms yra laiduojamos lygios, moralinės 
bei materialinės, gyvavimo sąlygos. Tik pastaruoju atveju visos 
suminėtosios teisės mokyklų gyvenimo srityje tegali turėti rea- 
lios reikšmės tiems, kas jomis turi naudotis. Šita aplinkybė ir 
stato principialų reikalavimą, kad racionalioje, mokyklų organi- 
zacijos sistemoje būtų sudarytos visoms mokykloms lygios, то: 
ralinės bei materialinės, gyvavimo sąlygos. 

Lygios moralinės sąlygos privatinėms mokykloms susida- 
ro tada, kai joms yra teisingai taikoma vyriausioji administra- 
tyvinė priežiūra, kontrolė, globojimas ir baudimas už nusižen- 
gimus įstatymams, ir kai joms yra pripažįstamos lygios teišės 
su viešosiomis mokyklomis mokslą einančio jaunimo kvalifika- 
vimo atžvilgiu. Jei, pavyzdžiui, privatinių mokyklų liūdymai, at- 
estatai, diplomai ir mokslo laipsniai nėra lygiai pripažįstami 
oficialiame visuomenės gyvenime, suponuojant lygią jų vertę su 
viešųjų mokyklų liūdymais, atestatais, diplomais ir mokslo laip- 
sniais, tai tokiu atveju negalima kalbėti apie lygias moralines 
gyvavimo sąlygas privatinėms ir viešosioms mokykloms, 

Lygios materialinės sąlygos -privatinėms mokykloms susi- 
daro tada, kai joms principialiai yra pripažįstamos ir faktinai 
teikiamos lygios subsidijos su viešosiomis mokyklomis visiems 
mokyklinio gyvenimo reikalams, t. y. ir butui, ir administracijos 
išlaidoms, ir mokomojo personalo atlyginimui, ir šito personalo 
pensijoms, ir mokinių pašalpoms ir tt. Šitas materialinės lygy - 
bės reikalavimas yra principialiai teisingas todel, kad privatinė 
mokykla, kaipo normalus mokyklos tipas, eina visuomeninio vei-- 
kimo pareigas, ir kad jinai jau del šitos priežasties turi būti 
taip ar šiaip aprūpinta iš visuomenės lėšų lygiomis teisėmis su. 
viešosiomis mokyklomis, jei, žinoma, išpildo tormalinius valsty- 
bės reikalavimus. 


152 


Vienas tas faktas, kad kokia nors privatinė mokykla egzis- 
tuoja ir turi pakankamą mokinių skaičių, normaliose aplinkybėse 
duoda jau šitai mokyklai teisę būti subsidijuojamai tokiu pat 
būdu, kaip yra subsidijuojamos ir išlaikomos iš bendrų visuo- 
menės lėšų visos kitos mokyklos. Šitas faktas iš tikrųjų reiškia 
tai, kad tėvai, kurie yra sutikę siųsti savo vaikus į kalbamąją 
mokyklą, tuo pačiu tarsi įsako atatinkamą visuomeninio biu- 
džeto dalį perleisti šitai mokyklai, nes ji faktinai yra apsiėmusi 
atlikti tam tikras švietimo pareigas, turinčias, kaip sakyta, vi- 
suomeninės reikšmės. Tokiu būdu, jei visuomenės gyvenime 
yra pilnai realizuojama mokyklų steigimo bei pasirinkimo laisvė, 
tai subsidijavimas faktinai esančių mokyklų turi tendencijos pro- 
porcionaliai suskirstyti visuomenės teikiamas mokykloms subsi- 
dijas pagal ideologinius tėvų nusistatymo skirtumus. 

Pasirodo, kad lygios materialinės gyvavimo sąlygos, arba, 
kitaip tariant, materialinė lygybė pasireiškia racionalioje mokyklų 
sistemoje, kaipo proporcionalumo principas, kuris tarsi savaime 
iškyla iš anksčiau nustatytų mokyklinės organizacijos principų. 
Ir iš tikro, jei visi tėvai turi vienodos prievolės mokyti savo 
vaikus mokykloje; jei jiems priklauso teisė laisvai steigti ar tik 
pasirinkti mokyklą; jei kiekviena mokykla, pildanti formalinius _ 
įstatymų reikalavimus, eina faktinai visuomenines švietimo parei- 
gas, tai negali būti pateisinta, kad viena tėvų grupė gautų iš 
visuomenės lėšų proporcionaliai didesnę subsidiją už kitas. To- | 
del nedovanotina yra mokyklų gyvenime neteisybė, kai privati- _ 
nės mokyklos negauna visuomeninių subsidijų, kai viešosios 
mokyklos yra išlaikomos iš visuomenės lėšų. Tokiu atveju pri- 
vatinių mokyklų vaikų tėvai turi apmokėti privatinių mokyklų | 
išlaidas, nežiūrint to, kad jie, be to, moka jau savo dalį į val- 
stybės iždą viešųjų mokyklų naudai. Tuo faktinai beveik suve- 
Чата prie tuščios fikcijos mokymo ir mokyklų steigimo bei pa- 
sirinkimo laisvė, kas principialiai niekados negali būti pateisin- ~ 
ta. Tik proporcionalumo principas, nuosekliai išlaikomas vi- 
suomeninių subsidijų suskirstyme, tegali iš tikrųjų laiduoti mo- 
kyklinę teisybę. i 

Proporcionalumo principas gali būti taikomas dviem neh 
giam dydžiam: iš vienos pusės—leidžiamų į mokyklas mokinių 
skaičiams, o iš kitos pusės—tų gyventojų grupių skaičiams, ku- 
rios pretenduoja savo švietimo reikalams gauti atatinkančias jų 
gausumą biudžeto dalis. Nesunku suprasti, kad proporcionalu- 
mo skaičiavimas pagal šituos pastaruosius skaičius yra žymiai 
tikslesnis ir todel privalo būti tokiu ar kitokiu būdu siekiamas | 
racionalioje mokyklų organizacijos sistemoje, nors proporciona- 
Jumo principas ir yra ќат tikrame laipsnyje išlaikomas ir tada, 
kai faktinai yra subsidijuojamos visos laisvos mokyklos pagal 
besilankančių į jas mokinių skaičių. i 

Taigi proporcionalumo principas iš esmės yra ne kas kita, | 
kaip mokyklinės teisybės reikalavimas, kuris taip ar šiaip reiš- 


kiasi mokyklų tvarkymo pažangoje, kaipo visai reali tendencija. 
'Rūpinantis tad racionalios mokyklų organizacijos probiema, 
privalu su visu sąmoningumu pasistatyti klausimas, kokiu būdu 
proporcionalumo principas gali būti nuosekliai bei planingai 
išlaikytas mokyklų organizacijos sistemoje. Ogi sprendžiant šitą 
klausimą, bus pravartu iš pradžios atsižvelgti į tai, ką mums 
sako šiuo reikalu kitų kraštų praktika, kad paskui galima būtų 
užbrėžti derama pakraipa mokyklų organizacijos išsivystymui 
mūsų krašte, einant nuosekliai пио dabartinio jų stovio prie 
proporcionaliai subsidijuojamų mokyklų sistemos. 

2. — Proporcionaliai subsidijuojamų mokyklų sistema nėra 
jau tik teorinis idealas, apie kurį tegalima svajoti. Ji iš tikrųjų 
palaipsniui randa mažesnį ar didesnį pritaikymą daugelyje kul- 
tūringesnių kraštų. Каі kurių iš šitų kraštų praktika yra jau 
tiek reikšminga, kad negali būti šitoje vietoje palylomis praeita. 
Ogi pirmoje eilėje iš Europos kraštų šituo atžvilgiu užsitarnau- 
ja ypatingo susidomėjimo Holandija. 

Ten 1857 metų įstatymu buvo atimtos bet kurios subsi- 
dijos iš privatinių mokyklų ir sykiu nustatytas privalomas neu- 
tralumas viešosioms mokykloms. Toks viešųjų mokyklų favo- 
rizavimas laicizmo pakraipa buvo priežastimi mokyklinės kovos, 
kuri truko iki 1889 metų, kai buvo išleistas vadinamasis „nura- 
minimo įstatymas“, pagrįstas jau proporcionalumo principu. 
Situo įstatymu laisvosioms privatinėms mokykloms pripažinta 
teisė būti  subsidijuojamoms iš valstybės lėšų, sykiu su viešo. 
siomis mokyklomis. Tokiu būdu privatinės mokyklos sykiu su 
pastarosiomis tapo Holandijoje mažiau ar daugiau lygiateise da- 
dimi viso tautinio švietimo. Valstybė atsisakė ten oficialiai pri- 
pažinti pirmenybę vienai katrai mokyklų rūšiai ir tuo pačiu pa- 
sižadėjo nedaryti, teisių bei prievolių atžvilgiu, jokių skirtumų 
tarp žmonių, kurie yra išėję įvairias, viešąsias ar privatines, mo- 
kyklas. Iš kitos pusės nuo mokyklos atatinkamai pareikalauta, 
kad ji būtų apsaugota nuo tos nesveikos įtakos, kurios jai turi 
partijų kova ir neramus politikos sūkurys. Vis delto 1889 m. 
įstatymas nebuvo dar materialiniu atžvilgiu visai sulyginęs vie- 
šųjų ir privatinių mokyklų, nes privatinės mokyklos pagal šitą 
įstatymą negaudavo lygiomis su viešosiomis iš valstybės 25 
nuošimčių savo rūmų reikalui іг iš valsčių —papildomųjų subsi- 
dijų, kurių vis delto gaudavo viešosios mokyklos. Šitą nelygybę 
„panaikino 1920 metų įstatymas, kuris ir kitais dar atžvilgiais 
žymiai patobulino Holandijoje proporcionaliai subsidijuojamų 
mokyklų sistemą. 

1920 metų įstatymas buvo priimtas žemuosiuose Holandi- 
jos parlamento rūmuose 75 balsais prieš 4 balsus ir su pana- 
šiu daugumos sutarimu aprobuotas aukštuosiuose rūmuose. 
Šituo įstatymu pagilintas privatinių ir viešųjų mokyklų gyveni- 
те tasai lygybės principas, kuris buvo jau tam tikrame laip- 
snyie realizuojamas 1880 m. įstatymu. Dabar jau nuosekliai 


EEA Т 


išlaikoma keturiopa lygybė tarp viešųjų ir privatinių mokyklų, 
būtent: 1. lygybė atžvilgiu į gaunamas iš valstybės ir valsčių 
subsidijas, 2. lygybė atžvilgiu į mokomojo personalo pensijas; 
3. lygybė atžvilgiu į reikalaujamus iš pasiturinčių mokinių mo- 
kesnius ir 4. lygybė atžvilgiu į suteikimą turinčių oficialios reik- 
šmės diplomų ir mokslo laipsnių. — Viešosios mokyklos yra 
lygstamai neutralios, tuo tarpu kad privatinės mokyklos pasau- 
lėžiūros atžvilgiu yra laisvos. 

1920 metų įstatymas davė tarp kitko katalikams galimybės 
įsisteigti savąjį, valstybės subsidijuojamą, universitetą Nimvegene. 
Šituo atžvilgiu kalbamasis įstatymas patobulinio 1905 metų 
įstatymą, kuris pripažino privatiniams universitetams lygias tei- 
ses su viešaisiais ir pažadėjo net nedideles subsidijas iš val- 
stybės lėšų. 1905 metų įstatymas buvo dar leidęs legalioms or- 
ganizacijoms, nenorinčioms ar negalinčioms įsisteigti universite- 
tų, steigtis privatinių katedrų valstybiniuose universitetuose 
Utrechte, Groninge ir Leidene. Naudodamiesi ta proga, Holan- 
dijos katalikai jau tuomet buvo įsisteigę Utrechto universitete 
katedras filosofijai, doros mokslui, klasiškai literatūrai ir seno- 
vinei krikščionybės istorijai, 

Pažymėtina dar yra tai, kad 1920 metų įstatymas tam tikra 
prasme realizuoja proporcionalumo principą ir mokyklinės prie- 
žiūros sutvarkyme. Kiekvienoje mokykloje priežiūros reikalu 
rūpinasi kontrolės komisija, sudaryta iš penkių atstovų tėvų, 
kurių vaikai mokosi šitoje mokykloje. Tokiu būdu tėvai, arba 
net jų atstovai, yra pirmieji priežiūros vykdytojai, nes jie iš da- 
lyko esmės pirmi yra užinteresuoti ir atsakingi savo vaikų ug- 
dyme. — Be to, kiekviename mieste, kur yra viešųjų ir privati- 
nių mokyklų, susidaro vietinė mokyklų taryba iš penkių žmo. | 
nių, būtent: 1. iš vieno atstovo nuo tėvų, turinčių savo vaikus 
viešosiose mokyklose, 2. vieno atstovo nuo tėvų, turinčių savo 
vaikus privatinėse mokyklose, 3. vieno atstovo nuo mokomojo | 
personalo viešosiose mokyklose, 4. vieno atstovo nuo moko- 
jo personalo privatinėse mokyklose ir 5. penkto asmens, kuriuo 
paprastai yra kunigas arba pastorius, Šita vietinė mokyklų tary- 
ba yra pastovesnė už mokyklų kontrolės komisijas ir turi pla- 
tesnes priežiūros teises. Sykiu šita taryba, kaip ir atskirų mo- _ 
kyklų kontrolės komisijos, dirba kontakte su valstybiniais mo- 
kyklų inspektoriais. 

Proporcionalumo principo atžvilgiu beveik taip pat reik- | 
šminga yra Anglijos mokyklinė praktika. ХІХ šimtmetyje iki 
1870 metų švietimo darbas buvo ten paliktas beveik išimtinai pri- 
vatinei iniciatyvai, kuri tik buvo skatinama valstybinėmis subsi- | 
dijomis, Kiekviena konfesija rūpinosi savo žmonių švietimu ir to- | 
del steigė ir užlaikė savas mokyklas. Valstybė visų konfesijų | 
mokykloms suteikdavo subsidijas proporcionaliai jų mokinių 
skaičiams ir dargi mokslo sėkmingumui, kiek jis reikšdavosi 
per egzaminus. 


2 292 


1870 metų įstatymu, vadinamu Foster Bill, Anglijoje ban- 
dyta laicizuoti švietimas, favorizuojant neutralias viešąsias mo- 
koklas palyginant su privatinėmis mokyklomis. Tiesa, privatinės 
mokyklos šituo įstatymu nebuvo nei panaikintos nei pripažin- 
tos nustojusiomis teisės į valstybines subsidijas. Tačiau jų pa- 
dėtis žymiai buvo suvaržyta іг apsunkinta. Suteikiamos joms 
valstybinės subsidijos negalėjo būti didesnės už pusę visų fak- 
tinų išlaidų. Be to, privatinės mokyklos buvo priverstos išlai- 
kyti vadinamąją „sąžinės kliauzulę“, kuri tarp kitko reikalavo 
įsileisti įvairių konfesijų vaikus ir paliuosuoti nuo religijos moks- 
lo tuos iš jų, kurių tėvai to pageidaus. Ba to, tam tikrai vieti- 
nei komisijai vadinamai „School Board“, buvo užleista teisė pri- 
pažinti privatinę mokyklą nepakankamą ir steigti viešąją moky- 
klą, kuriai, be valstybinės subsidijos, buvo suteikiama vietinė 
subsidija, visų piliečių sumokama. Išdavoje susidarė tokia pa- 
dėtis, kad viešųjų mokyklų mokomasis personalas buvo apmo- 
kamas du kartu geriau, negu privatinių mokyklų personalas. 
Tokiose aplinkybėse laisvoms privatinėms mokykloms kilo pa- 
vojus neišlaikyti konkurencijos su viešosiomis mokyklomis 
ir palengvėl visai išnykti. Nestebėtina todel, kad Foster Bill su- 
kėlė Anglijoje smarkią mokyklinę kovą, kuri truko, kaip ir Holan- 
dijoje, 30 su viršum metų, kol 1902 metų įstatymas, vadinamas 
Education Act, buvo principialiai pašlijęs į proporcionalumo prin- 
сіра ir beveik visiškai sulyginęs laisvųjų ir viešųjų pradedamų- 
jų mokyklų teises. Р 

1902 metų įstatymas buvo jau pagrįstas principu, kad pri- 
vatinė mokykla, tokiu pat būdu, kaip ir viešoji mokykla, yra iš 
esmės visuomeninė mokykla ir todel, kaip ir viešoji, dirba tau- 
tos švietimo darbą. Visoms paprastoms savo išlaidoms padeng- 
ti privatinės mokyklos gauna dabar tris ketvirtadalius iš valsty- 
bės ir vieną ketvirtadalį iš vietinių mokesnių. Tik statomosios 
žemės pirkimas ir trobesių statyba daroma lėšomis privatinių 
mokyklų steigėjų, kurie todel ir palaiko mokyklą savo nuosa- 
vybėje, nors trobesių užlaikymas tvarkoje ir mokomųjų priemo- 
nių išlaidos daroma valsčiaus lėšomis. Privatinę mokyklą ad- 
ministruoja komitetas, susidarąs iš šešių asmenų, iš kurių du 
yra valdžios, o keturi—mokyklos savininkų skiriami. Į šitų ke- 
turių skaičių paprastai patenka parapijos klebonas, jei mokykla 
yra katalikiška. Vietoje komisijų, vadinamų Schools Boards, 1902 
metų įstatymas sudarė naują vietinį autoritetą, dabar vadinamą 
„„Local education authority“, kuris turi teisę rankioti tam tikrą mo- 
kyklinį mokesnį, bet privalo lygiai subsidijuoti tiek privatines, 
tiek ir viešąsias mokyklas, nežiūrint į tai, ar mokykloje yra dė- 
stoma tikyba, ar jos ten visai nėra. Apskritai nauju Anglijos 
įstatymu stengtasi sudaryti padėtis, kurioje visų lygiai mokami 
mokesniai yra irgi visų lygiai panaudojami. 

Nusakytoji tvarka, nustatyta Anglijoje 1902 metų įstatymu, 
liečia labiausiai pradinį mokslą, kuris apima, mūsiškai tariant, 


vidurines mokyklas. Aukštesniosios ir aukštosios privatinės mo-- 
kyklos dar pilnai nesinaudoja proporcionalumo principu, nors. 
vis delto mažiau ar daugiau yra valstybės subsidijuoja mos. 

Kovoje už privatinių mokyklų laisvę ir jų padėties sulygi- 
nimą su viešosiomis mokyklomis katalikų reikalais rūpinosi 
Anglijoje Ugdomoji Katalikų Taryba (Conseil catholique а ėdu- 
cation), susidedanti iš 95 narių ir oficialiai atstovaujanti vyskupi- 
joms ir visai katalikų bendruomenei. Po 1902 metų įstatymo ši- 
ta Taryba buvo vyriausybės pripažinta kompetentingu autorite- 
tu, turinčiu tarpininkauti ginčuose ir šiaip jau nesusipratimuo-- 
se, kurių kyla tarp vietinės valdžios ir katalikiškųjų mokyklų 
laikytojų. Šita Taryba taip pat rūpinasi mokomojo personalo 
skyrimu katalikų mokytojų seminarijoms. 

Ne mažiau reikšmingas, kaip pačioje Anglijoje, yra mo- 
kyklų sutvarkymas jos Kanados dominijos vienoje provincijoje, 
vadinamoje Kebeko (Quebec) vardu. Čia racionali mokyklų 
sistema gavo nuoseklaus išsivystymo proporcionalumo prin- 
cipo atžvilgiu. Doc. Dr. K. Pakšias „Židinio“ 1926 m. 6—7 nu-- | 
meryje straipsnyje, įvardytame „Kultūrinės autonomijos proble- 
ma“, šitaip aprašo Kebeko mokyklų organizacijos sistemą: „Įdo-- 
miausia, kad čia nei viena mokykla valdžiai nepriklauso. Svar- 
biausioji Kebeko mokyklų sistemos ypatybė yra ta, kad visos 
mokyklos suskirstytos pasaulėžiūromis. Kiekvienos pasaulėžiū- _ 
ros mokyklas tvarko atskira taryba arba komitetas. Šitie komi- | 
tetai posėdžiauja atskirai, bet atsiradus bendrų reikalų visi ko- 
mitetai susirenka į vieną bendrą posėdį. Pavyzdžiui, katalikų ir 
protestantų komitetas beveik visą darbą atlieka nepriklausomai“ 
nuo valdžios ar nuo kitos pasaulėžiūros. Komitetas stato mo- | 
kyklas, skiria mokytojus, kontroliuoja išlaidas ir prižiūri val- 
džios nustatytos programos išpildymą“... 

„Mokyklų ir joms artimų kultūros įstaigų laikymui то-: 
kesčiai renkami (nuošimčiai nuo turto) atskirai, ir kiekvienas 
gyventojas yra laisvas tą mokestį skirti tokiam komitetui, kurs 
jam labiau patinka arba kuris artimiausias jo pasaulėžiūrai. Val- 
džia čia laikosi pačio demokratiškiausio principo: surinktus mo- | 
kesčius išskirsto sulig pačių mokėtojų valia ir tuo būdu paten-- 
kina visų piliečių norus“... | 

„Švietimo ministerijos čia nėra ir ji nereikalinga. Yra tik 
mokyklų superintendentas, mūsiškai inspektorius. Jis derina at- 
skirų komitetų veikimą ir paskirsto kiekvienam komiteiui žmo- 
nių sumokėtus pinigus. Prie laisvo mokyklų sutvarkymo piliečių 
iniciatyva čia pasiekė labai aukšto laipsnio. Komitetai ir švietimo 
draugijos išjudina plačiausias minias, įpratina jas rimtai domėtis- 
mokyklų reikalais ir gausiai jas remia savo privatėmis lėšomis. 
Iš to visam kraštui didelis kultūrinis laimėjimas, o valdžiai—ne-- 
mažas sutaupymas biudžete“. 

„Šitos sistemos dėka, Montrealy veikiavienintelė visoje Šiaurės | 
Amerikoje lietuviška mokykla su lietuvių dėstomąja kalba. Kebeko- 


` =з е ез 


provincijoje, Montrealy, yra apie 2000 lietuvių darbininkų, šiek 
tiek mažiau turtingų, nei mūsų kolonistai Jungtinėse Valstybėse. 
Montrealio lietuviai savo privatėmis aukomis negalėtų mokyklos 
išlaikyti, bet viešpataujant tokiai lygybei ir laisvei, čia net ma- 
žutė lietuvių kuopelė turi progos turėti visais atžvilgiais pato- 
gią tautinę mokyklą su 4 lietuviais mokytojais“ (453—454 p.). 

Proporcionalumo principo linkme eina mokyklų tvarkymas 
Belgijoje, nors čia dar nėra atsiekta tokių reikšmingų išdavų, 
kaip kad Holandijoje arba Anglijoje. 1910 metais Belgijos par- 
lamentui buvo įteikta peticija, po kuria buvo pasirašę 100.000 
šeimynų atstovai, ir kuri 1911 m. buvo priežastimi ministerio 
Schollaert'o projekto, pagrįsto vadinamojo „mokyklinio bono“ 
idėja. Mokyklinis bonas turėjo būti savo rūšies čekis, išrašytas 
šeimynos tėvams su vardu jų vaiko, esančio mokykliniame 
amžiuje, ir duodąs teisę mokyklai, kur lankosi šitas vaikas, gau- 
ti iš valstybės lėšų du trečdaliu atatinkamų jam išlaidų. Likęs 
trečdalis išlaidų turėjo būti padengtas iš valsčiaus, mokyklos 
steigėjų ir mokyklinio komiteto lėšų. Turėdami, pavyzdžiui, du 
vaiku, tėvai turėtų gauti du vardiniu bonu su teise įteikti juo- 
du tai mokyklai, į kurią jie yra nutarę siųsti savo vaikus. Galėtų · 
atsitikti, kad vienas toks bonas būtų įteiktas privatinei moky- 
klai, kitas — viešąjai mokyklai, jei tėvai būtų nutarę mokydinti 
savo vaikus įvairių rūšių mokyklose. Zodžiu tariant, mokyklinis 
bonas turėtų būti tėvų rankose realus lygybės bei laisvės ženk- 
las, kuris sykiu tarnautų savo rūšies balsavimo biuleteniu. 

Ministerio Schollaert'o projektas buvo atmestas liberalų ir 
socialistų balsais. Tačiau jau 1914 metais praėjo Poullet'o įsta- 
tymas, kuris nustatė, kad ir su žymiais nukrypimais, proporcio- 
nalumo principą pradedamosioms mokykloms. Šitas įstatymas 
yra pagrįstas principu, kad mokesniai, visų mokomi, privalo 
lygiai tarnauti visų naudai. Todel jis stengiasi išlaikyti bent tam 
tikrose ribose lygybę subsidijų, suteikiamų viešosioms ir priva- 
tinėms mokykloms. Poullet'o įstatymas buvo papildytas bei pa- 
gerintas 1919 metais nauju įstatymu, kuris yra surištas su švie- 
timo ministerio Destrėe vardu. Šitas įstatymas nustatė mokykli- 
nę prievolę; pripažino, kad religijos mokslas sudaro pradeda- 
mosios mokyklos programos dalį, nuo kurios gali pasiliuosuoti 
mokiniai tik tada, jei to teigiamai reikalauja jų tėvai; realizavo 
su nedidelėmis palyginant išimtimis proporcionalumo principą 
viešosioms ir privatinėms mokykloms, ir numatė subsidijuojamose 
privatinėse mokyklose valstybės priežiūrą, kuri tačiau negali 
liesti religijos ir doros mokslo. 

Iš kitų kraštų, tarp kitko, Danija, Švedija ir Norvegija su- 
teikia subsidijų privatinėms mokykloms proporcionaliai besilan- 
kančių į jas mokinių skaičiui. Iš Jungtinių Valstybių štatas 
Massachussetts praktikuoja savotišką tvarką mokyklų gyvenime. 
Ten yra tiek viešųjų tiek ir privatinių mokyklų. Viešosios išlai- 
komos iš visuomeninių lėšų, tuo tarpu kad privatinės verčias 


27890-25 


'mokesniais tėvų, kurie siunčia į jas savo vaikus. Bet užtat, kai 
šitie tėvai, mokėdami valstybinius mokesnius prirodo, kad jų 
vaikai yra mokomi privatinėse mokyklose arba net privatinių 
mokytojų, tai jiems grąžinama atatinkama švietimo ministerijos 
biudžeto dalis. Čia savotišku būdu yra prisiartinama prie pro- 
porcionalumo principo realizavimo mokyklų gyvenime. 

Įdomus irgi yra faktas, kad proporcionalumo principas ra- 
do pripažinimo įvairiose taikos konferencijose ir, kaipo moky- 
klinės teisybės išraiška, buvo įvesta į tarptautinę teisę. Taikos 
traktatai sudaryti Versalyje, Senžermene, Trianone ir Neuilly, 
verčia Lenkiją, Čekoslovakiją, Jugoslaviją, Austriją, Bulgariją ir 
„Graikiją daryti proporcionalumo principo pritaikymų etniškų, 
tautinių ir religinių mažumų naudai. Būtent, šitos mažumos gau- 
na tarptautiniu būdu laiduojamą teisę turėti gyvenamųjų val- 
stybių biudžete proporcionalias dalis, skiriamas jų kulto, labda- 
rybės ir švietimo reikalams. 

Negali būti rimtos abejonės, kad tolimesnis tarptautinės 
"teisės išsivystymas turės ir toliau eiti kultūrinės autonomijos 
srityje proporcionalumo principo pakraipa, nes kaskart labiau 
yra jaučiama, kad proporcionalumo principas švietimo, ir aps- 
kritai kultūrinės autonomijos, srityje yra paprastos teisybės rei- 
kalavimas. Šita prasme reikšminga yra О. Clemenceau paguoda, 
adresuota lenkų ministeriui pirmininkui Paderevskiui, nusiskun- 
dusiam uždėta Lenkijai Versalio traktatu proporcionalumo prie- 
vole atžvilgiu į mažumas: „Traktato nusistatymai, liečią švietimo 
reikalus, neturi savyje nieko tokio, kas nebūtų numatyta moks- 
lo įstaigoms daugelyje moderniųjų, gerai suorganizuotų, valstybių“ 1), 

Tiesa, daugumos paprastai su nepasitikėjimu žiūri į lai- 
duojamą mažumoms tarptautiniu būdu proporcionalumo princi- 
ра, nesuprasdamos, kad joms yra pavojingas ne šitas visai tei- 
singas principas, bet jo netaikymas visoms tautinėms bei ideo- 
loginėms visuomenės grupėms ir jų skaičiuje taip pat daugu- 
mai. Užtat ten, kur proporcionalumo principas yra nuosekliai 
taikomas visame švietimo plote, jis yra gydomoji priemonė tai 
nenormaliai padėčiai, kuri susidaro mokyklinės kovos atmosferoje. 
Nenuostabu todel, kad Holandijoje įstatymai, kuriais yra reali- 
zuojama ргорогсіопаііаі subsidijuojamų mokyklų sistema, yra 
laimėję garbingą „nuraminimo įstatymų“ vardą. 

Mokyklinės kovos nuraminimas nėra vienintelis laimėjimas, 
„gaunamas iš proporcionaliai subsidijuojamos mokyklų sistemos. | 
A. Веѕѕіёгеѕ cituotame jau savo veikale „Pour la justice sco- | 
laire“ šitaip nusako teigiamąsias proporcionalios sistemos išda- 
vas toje pačioje Holandijoje. „Nuraminimo įstatymų išdavos ne- 
reikalavo ilgai save laukti ir visų pirma tai buvo mokyklinė tai- 
Ка, o paskui—nepaprastai žymi švietimo pažanga. Viešosios ir 
„privatinės mokyklos padaugėjo; mokyklinio amžiaus vaikų skai- 


1) A. Вевѕіёгеѕ, Pour la justice scolaire, 28 p. 


т». AL 


čius, kuris 1880 m. siekė 650.000, pakilo 1908 m. iki 880.000, 
iš kur žymus beraščių skaičiaus sumažėjimas. Nuo 10 .nuoš. iš 
1892 m. skaičius vaikų tarp 13 ir 14 metų, nemokančių nei. 
skaityti nei rašyti, puolė iki 2,71 nuoš. 1900 m., ir net iki 0,10, 
nuoš. 1908 m. — Tokiu būdu tuo pačiu laiku, kai net palan- 
kiausia statistika Prancūzijoje priskaitydavo tūkstantyje vaikų 
nuo 40 iki 50 vaikų, kurie negauna jokio mokslo, Holandijoje 
iš tūkstančio vaikų tokių beraščių tegalima buvo rasti ne dau- 
giau vieno“ (166—167 p.). 

Apskritai yra pastebima, kad piliečiai laisvai paikti moky- 
klinei savo autonomijai, apreiškia mažiausiai tendencijos tarp 
savęs skirtis ir renkasi mokyklas, kurios atrodo labiausiai prak- 
tiškos, ekonomiškos ir taikiai nusiteikusios (plg. А. .Mascarel, 
La question scolaire, 50—51 р.). Pasirodo tokiu būdu, kad lai 
svos kultūrinės rivalizacijos aplinkybėse, kai yra laiduojamos 
lygios pasireiškimo sąlygos, idėjinė kova įgauna vis kultūrin- 
gesnes lytis іг yra net kultūrinės pažangos veiksnys. Ргорог. 
cionaliai subsidijuojamų mokyklų sistema yra kaip tik tam ge- 
ras prirodymas ir programų ir metodų ir sėkmingumo atžvilgiu. 

3. — Kitų kraštų patyrimas duoda jau galimybės spręsti, 
kad proporcionaliai subsidijuojamų mokyklų sistema yra ne tik. 
principialiai teisinga, bet dargi praktikoje parodo savo raciona- 
lumą. Taip dalykams stovint, visai pravartu pasistatyti іг mums 
klausimas, kaip mokyklų tvarkymas turėtų nuosekliai eiti Lietu- 
voje nuo dabartinio jų stovio prie proporcionaliai subsidijuoja- 
mų mokyklų sistemos. 

Faktinai veikiančiu Lietuvoje mokyklų įstatymu ir pagal su- 
sidariusias jau pas mus tradicijas privatinės mokyklos nesinau- 
doja pas mus nei deramu principialiu įvertinimu, nei reikiamu 
laisvingumu, nei lygia su viešomis mokyklomis materialine para- 
ma iš valstybės bei savivaldybių iždo. Todel, jei Lietuvoje ir. 
yra viešųjų ir privatinių mokyklų paralelizmas, tai vis del to vie- 
šosios mokyklos aiškiai naudojasi favorizuojamąja pirmenybės 
padėtimi. Tuo pačiu susidaro mokyklinio švietimo srityje stovis, 
kuris toli gražu neatsako tam, kuria linkme turėtų pas mus eiti 
mokyklų gyvenimas ir jų organizacijos išsivystymas. Kitaip ta- 
riant, mokyklinis gyvenimas iki šiolei pas mus nėjo proporcio- 
naliai subsidijuojamų mokyklų sistemos pakraipa. 

Tuo tarpu mūsų Respublikos Konstitucija, nors neaiškiai 
ir dargi be reikiamo nuoseklumo bei pilnumo, vis delto užbrė- 
žia pakraipą į proporcionaliai subsidijuojamų mokyklų sistemą. 
Taip, Konstitucijos 74 $ numato tam tikrą proporcionalumo prin- 
cipo pritaikymą tautinėms mažumoms, skelbdamas, kad „minėtos 
73 § tautinės mažumos turi teisės, eidamos tam tikrais įstaty- 
mais, apkraut isavo narius mokesniais tautinės kultūros reika- 
lams ir naudojasi teisinga dalimi sumų, kurios Valstybės ir sa-. 
vivaldybių yra skiriamos švietimo ir labdarybės reikalams, jei 
šių reikalų netenkina bendros Valstybės ir savivaldybių įstaigos“... 


з a 


= Mūsų Койзйїш©їа numato proporcionalumo principo pri- 
taikymą ne tik tautinėms, bet ir ideologinėms grupėms, kai nu- 
stato tvarką privatinėms konfesinėms mokykloms šelpti 82 pa- 
ragrafe, kuris suredaguotas šitokiu būdu: „Privatinės konfesinės 
mokyklos, jei jos išpildo įstatymų nustatytą programos minimu- 
mą, gauna iš Valstybės Iždo švietimo reikalams skiriamą biu- 
džeto dalį, kuri atatinka, oficialiniai priklausančių tai tikybinei 
organizacijai, kurios mokslu tos mokyklos vedamos, Lietuvos 
piliečių ir mokinių skaičiui“. Nors šito paragrafo redakcija yra 
paini ir gali tarnauti proga įvairiems nesusipratimams, vis delto 
pagrindinė jo prasmė yra ta, kad koniesinės grupės turi teisę 
naudotis proporcionalumo principu mokyklinio švietimo srityje. 
Tokiu būdu miisų Konstitucijoje, kad ir nevisai vykusiu būdu, 
vis delto yra padėtas į numatomą mokyklų organizacijos siste- 
mą proporcionalumo principas, kuris gali būti taikomas tiek 
tautinėms, tiek ir ideologinėms (mažiausi—koniesinėms) gru- 
pėms. Šita pakraipa ir reikėtų toliau eiti, norint tinkamai su- 
tvarkyti mokyklų gyvenimą. 

Kad galėtų kiek geriau paaiškėti, kokios vedamosios idėjos, 
atsakančios racionalios mokyklų organizacijos reikalavimams, 
turėtų būti padėtos į tolimesnę mūsų mokyklų išsivystymo eigą, 
bus, rodos, ne pro šalį suformulavus šitas idėjas į atskirus 
punktus. Pačios idėjos turi būti jau paaiškėjusios iš to, kas bu- 
vo pasakyta apie racionalią mokyklų organizacijos sistemą, ima- 
mą tiek teorijos, tiek ir praktikos atžvilgiu. Ogi jos bus formu- 
luojamos tokioje tvarkoje ir taip, kokioje ir kaip tai gali būti 
pageidaujama, nuosekliai einant nuo dabartinės mūsų mokyklų 
padėties prie racionalios mokyklų sistemos, pagrįstos griežtai 
išlaikomu proporcionalumo principu. 

10 Privatinės mokyklos pripažįstamos einančios lygiai, 
kaip ir viešosios, visuomenines švietimo pareigas. Todel joms 
suteikiamos lygios teisės į tokią moralinę bei materialinę pagalbą 
iš visuomeninių organizacijų, kuria naudojasi viešosios mokyklos. 

20 Viešosios mokyklos yra nuosekliai vedamos lygsta- 
mojo neutralumo principais. Privatinės mokyklos yra laisvos 
ideologinės savo pakraipos atžvilgiu, ѕиропиојапі, kad tarp jų 
ir leidžiančių į jas savo vaikus tėvų įvyksta taip ar šiaip susi- 
tarimas apie pasaulėžiūrą, dėtiną į mokyklinio ugdymo pagrindą. 

30 Valstybė ir kitos visuomeninės organizacijos susilaiko 
nuo viešųjų mokyklų steigimo, kiek tai yra galima prie dabarti- 
nio privatinės iniciatyvos stovio; bet užtat šitos organizacijos 
visaip skatina privatinę iniciatyvą moralinės bei materialinės 
pagalbos priemonėmis. 

40 Skatinant privatinių mokyklų steigimą, turi būti rūpi- 
namasi, kad jomis būtų aptarnaujamos visos ideologinės bei 
tautinės gyventojų grupės toje tvarkoje, kurioje jaučiamas pro- 
porcionaliai didžiausias mokyklų reikalas, taip kad galų gale 
kiekviena ideologinė bei tautinė grupė galėtų įsisteigti tokį mo- 


Fona ABS 


kyklų skaičių, kuris proporcionaliai atsako jos gausumui. Gru- 
pės, kurios nenori ar neįstengia įsisteigti savų mokyklų del sa- 
vo negausumo ar del kitos kokios priežasties, naudojasi lygsta- 
mai neutraliomis viešosiomis mokyklomis. 

50  Reikalui nustatyti proporcionalinį atskirų ideologinių 
bei tautinių grupių didumą privalo tarnauti tinkamai sutvarkyti 
visuotinieji balsavimai, kurie turi kartotis, pavyzdžiui, kas dešimts 
metų. Jokia grupė negali gauti švietimo reikalams daugiau, kaip 
kad jai proporcionaliai pridera pagal jos narių skaičių, atskai- 
čius dargi iš prideramos jai sumos proporcionalią dalį viešųjų 
mokyklų išlaikymui, jei šių pastarųjų skaičius pirmais laikais 
bus proporcionaliai didesnis už neturinčių savų mokyklų gru- 
pių nuošimtį. 

60 Sustiprėjus privatinėms mokykloms ir susidarius at- 
skirose švietimo grupėse tvirtoms pedagoginėms tradicijoms, ta 
dalis viešųjų mokyklų, kuri viršija viešųjų mokyklų reikalą, per- 
leidžiama toms grupėms, kurios jaučia proporcionaliai didžiau- 
sią mokyklų stoką. 

70 Visos subsidijos, einančios iš valstybės, valsčiaus ir 
kitų savivaldybių iždo mokykliniams trobesiams statyti, moky- 
tojų algoms mokėti, administracijos išlaidoms padengti, moky- 
tojų pensijoms mokėti, neturtingiems mokiniams šelpti ir tt, 
turi būti nuosekliai skirstomos pagal proporcionalumo principą. 

80  Mokesnis už mokslą tiek viešosiose tiek privatinėse 
mokyklose turi būti normuojamas bendromis taisyklėmis. Tik 
mokesnis už auklėjamąsias įstaigas, pavyzdžiui, internatus, gali 
būti laisvai tvarkomas pagal privatinės iniciatyvos nuožiūrą. 

90  Proporcionalių subsidijų principas turi būti pripažin- 
tas privalomu visiems mokyklinio švietimo laipsniams ir visoms 
bendrojo, specialiojo ir profesinio lavinimo rūšims. Tik ten, kur 
proporcionalumo principas, del kokios nors priežasties, pavyz- 
džiui, del techninės sunkenybės, negali būti faktinai realizuo- 
jamas, steigiama viešoji neutrali mokykla arba kito kokio 
kompromisinio tipo. 

100 Privatinės mokyklos lygiomis teisėmis su viešosio- 
mis dalyvauja, valstybei kontroliuojant, programų nustatyme ir 
liūdymų, diplomų ir mokslo laipsnių skirstyme. Kai yra išlaiko- 
mas tam tikras programos -minimumas, atatinkąs mokyklos tipą, 
mokykloms turi būti užleista kuo didžiausia laisvė įvairinti savo 
programas, kad galėtų būti patenkinti įvairūs visuomenės reika- 
lai kultūrinio Іепкіупіауіто priemonėmis. 

119 Tiek viešosios, tiek ir privatinės mokyklos turi teisę 
nekliudomai rinktis mokomąjį personalą iš pasaulinių žmonių, 
kunigų ir vienuolių su sąlyga, kad jie atsakytų bendrai nusta- 
tytam cenzui ir dorinėms kvalifikacijoms. 

120 Tiesioginė priežiūra bei kontrolė kiekvienoje moky- 
kloje yra pavedamos komitetui, išrinktam iš tėvų, kurių vaikai 
ankosi į tą mokyklą. 


ЧЕ i 


139 Bendrąją švietimo vadovybę bei kontrolę valstybė, 
kitos visuomeninės organizacijos ir ideologinės bei tautinės gru- 
pės paveda pagal proporcionalumo principą viešųjų bei privati- 
nių mokyklų atstovams. 

 Suformuluotų čia idėjų realizavimas pažangiame mokykli- 
nio mūsų gyvenimo reformavime pareikalautų smulkiai bei tiks- 
liai išdirbto mokyklinio įstatymo projekto, kuris, žinoma, negali 
būti šio rašinio uždaviniu. Tuo tarpu tenka vien pageidauti, kad 
nusakyta jame racionali mokyklų organizacijos sistema rastų 
Lietuvoje tarp valdančių sferų principialaus pritarimo ir akty- 
vaus nusistatymo ją vykdyti mokyklinio švietimo srityje. 


„UŽBAIGA. 


Racionalios mokyklų sistemos vieta kultūrinio 
federalizmo ribose. 


Nusakyta laisvų, proporcionaliai subsidijuojamų mokyklų 
sistema yra iš tikrųjų viena kultūrinės autonomijos apraiška. 
Būtent, šitos sistemos pagrinde glūdi kultūrinio apsisprendimo | 
laisvė ir lygaus pasireiškimo teisė, kurios charakterizuoja kul- | 
tūrinės autonomijos esmę ir kurios privalo būti pripažintos ne 
„tik kiekvienam atskiram asmeniui, bet ir kiekvienam žmonių su- 
‚ sibūrimui, tiek tautiniam, , tiek ir ideologiniam. Tiesa, mokyklų | 
srityje kultūrinio apsisprendimo laisvė ir lygaus pasireiškimo 
teisė turi savotiškos prasmės; jiedvi, būtent, priklauso tėvams, _ 
kurie yra užinteresuoti, kad kultūrinis dvasinis jų apsisprendi- 
mas galiotų irgi jų vaikams, kiek šitie pastarieji privalo paklus- ~ 
ti ugdomajai jų valdžiai, о paskui—tęsti kultūrines dvasines ~ 
savo tėvų tradicijas. Pasirodo tokiu būdu, kad laisvosios mo- 
kyklos yra kultūrinės autonomijos srityje tasai organas, kuris ~ 
suteikia kultūriniam atskirų tautinių bei ideologinių grupių ap- 
sisprendimui tam tikro pastovumo, perteikiant kultūros laimėji- 
mus ir apskritai teigiamąsias kultūrines tradicijas iš kartos į 
kartą. Nestebėtina todel, kad kiekviena tiek tautinė, tiek ir ideo: 
loginė grupė laiko gyvastingu savo reikalu turėti savų mokyklų 
ir su jų pagalba nenutrūkstamai reikštis istorijos eigoje. "a 

Jei mokyklos arba net, plačiau tariant, švietimo darbas yra 
viena iš kultūrinės autonomijos apraiškų, tai gerai sutvarkytų 
mokyklų sistema turi rasti tinkamą sau vietą organingoje kultū- 
rinio gyvenimo santvarkoje. Tuo tarpu šiais laikais kultūrinia- 
me gyvenime yra aiškiai pasireiškusi linkmė į vadinamąjį kultū- 
rinj federalizmą, pagrįstą kultūrinės autonomijos principais. Ši- 
tas kultūrinis federalizmas numato naują kultūrinio dvasinio gy- 
venimo santvarką. Jis visų pirma stengiasi atpalaiduoti šitą kul- 
tūrinį dvasinį gyvenimą nuo politinės. prievartos, kiek to reika- ~ 
lauja kultūrinio dvasinio apsisprendimo laisvė ir lygaus pasi- | 
reiškimo teisė: savaime juk aišku, kad politinės prievartos prie- | 
monėmis, net parlamento daugumos sprendimu, šita laisvė ir 


197 2 


šita teisė suvaržytos negali būti. Toliau, kultūrinis federalizmas 
pripažįsta kiekvienai, tiek tautinei, tiek ir ideologinei, grupei 
teisę susiorganizuoti į autonomingą bendruomenę, besirūpinan- 
čią kultūriniais dvasiniais savo narių reikalais. Pagaliau, kultū- 
rinis federalizmas numato reikalą sudaryti iš atskirų autonomingų 
bendruomenių vieną organizmą, kuris turėtų bendrus vyriau- 
sius organus, koordinuojančius kultūrinį dvasinį gyvenimą pa- 
gal laisvės, lygybės ir, tarp kitko, proporcionalumo principus !). 

Ir štai, kai visa visuomenė susiskirsto tautinėmis bei ideo- 
loginėmis grupėmis, kurios tvarkosi kultūrinės autonomijos pa- 
grindais, negali būti abejonės, kad kultūrinės bendruomenės 
turi neišvengiamai suimti į prigimtųjų savo pareigų plotą mo- 
kyklinį švietimą. Tuomet šitas mokyklinis švietimas turi net tap- 
ti viena iš pagrindinių kultūrinės bendruomenės pareigų, nes 
kiekviena bendruomenė yra visų pirma užinteresuota turėti savų 
mokyklų, atsakančių jos pasaulėžiūros reikalavimams. O kadan- 
gi paskui visos, tiek tautinės, tiek ir ideologinės, grupės turi 
būti atstovaujamos bendruose vyriausiuose organuose, tai tuo 
pačiu turi susidaryti ir centrinis švietimo organas, kuris bus 
pašauktas realizuoti mokyklų gyvenime bendriausios vadovybės, 
priežiūros ir kontrolės pareigas, saugodamas kultūrinio dvasinio 
apsisprendimo laisvę ir lygaus pasireiškimo sąlygas, tarp kurių 
proporcionalumo principas užima pirmą vietą mokyklų sutvar- 
куте bei subsidijavime. 

Mokyklų sistemos santykiavimas su kultūrinio federalizmo 
organizacija galėtų sudaryti plačią temą atskiram tyrinėjimui, ku- 
ris negali būti įglaustas į šio rašinio ribas. Todel, nurodęs ši- 
tuo klausimu tik vedamąsias idėjas, tegaliu čia padaryti dar vie- 
па bendrą išvadą, būtent, tai, kad /ik organingame sąryšyje su 
kultūrinio federalizmo realizavimu visuomenės santvarkoje racionali 
mokyklų organizacijos sistema tegali rasti тда atramą ir tvirtą 
bei pastovią sąrangą. 

Kad galima būtų kiek aiškiau įsivaizduoti, kaip atrodytų 
proporcionaliai subsidijuojamų mokyklų sistema kultūrinio fede- 
ralizmo santvarkoje, žemiau dedamas doc. dr. K. Pakšto ir ma- 
no bendromis pastangomis sudarytas projektas dviem pakeiti- 
mams, kuriuodu turėtų būti įvestu mūsų Konstitucijon, norint 
nuosekliai realizuoti visuomenės gyvenime kultūrinę autonomiją 
„ir atatinkamai sutvarkytą švietimą. 


) Vietoje skyriaus „VII. Tautinių mažumų teisės“, reikėtų į 
mūsų Konstituciją įdėti žemiau spausdinamas skyrius, pava- 
dintas: 


1) Plačiau apie kultūrinį federalizmą sąryšyjo su visuomeninio gyvenimo 
reformomis ž. mano rašinį „Momento reikalai ir principų reikalavimai“ „Židinio“ 
1926 m 10 ir 11 numeriuose. — St. $, ; | 


А8: 


VII. Kultūrinė autonomija. 


1° Visos tautinės, konfesinės ir šiaip jau ideologinės Lie- 
tuvos piliečių grupės naudojasi kultūrinio apsisprendimo bei 
pasireiškimo laisve švietimo, kulto, meno, labdarybės, savitarpi- 
nės pagalbos ir apskritai kultūros bei religijos dalykuose. 

2) Kiekviena tautinė, konfesinė ir šiaip jau ideologinė 
grupė turi teisės susiorganizuoti į atskirą bendruomenę paga! 
vieną bendrą kultūrinės autonomijos įstatymą, tvarkantį vieno- 
dais nuostatais visų kultūrinių bendruomenių gyvenimą. 

3° Visos kultūrinės bendruomenės sudaro kultūrinio fede- 
ralizmo pagrindais vieną Vyriausiąją Kultūros Tarybą, kurioje 
jos yra atstovaujamos proporcionaliai savo narių skaičiui, išei- | 
nant iš pagrindo, kad kiekvieni 75.000 narių turi V. K. T-je | 
vieną atstovą. Kultūrinės bendruomenės, turinčios ne mažiau | 
50.000 narių, bet negalinčios siųsti į V. K. Т-а pilnateisio at- | 
000, turi teisės deleguoti į ją vieną atstovą su раќѓагіатиоји 

alsu. | 

4 V. K. Т.а kultūrinio gyvenimo srityje yra vyriausias | 
lygegretis Lietuvos Seimui organas, kuris yra pašauktas apsau- _ 
goti bei realizuoti gyvenime kultūrinių bendruomenių teises į | 
laisvą kultūrinį apsisprendimą bei lygų pasireiškimą, pagrįstą | 
proporcionaliai skirstomų subsidijų principu. 3 

5° V, K. T-os nariai naudojasi Seimo atstovų teisėmis | 
pagal Konstitucijos 37, 38 іг 39 paragrafus, о jos pirmininkas | 
yra sykiu Kultūrinių Reikalų (Švietimo) Ministeris, tik prieš ją | 
atsakingas. 4 

Konstitucijos skyrius „IX. Švietimo reikalai“, turėtų būti 
suredaguotas šitokiu būdu: ; 


ІХ. Švietimo reikalai. 


1° Švietimo reikalai perleidžiami su visu valstybiniu jiems | 
tarnaujančiu turtu jį V. K. T-os ir kultūrinių bendruomenių | 
žinią. 9 


2° Kiekviena kultūrinė bendruomenė laisvai steigia, tvarko | 
ir administruoja savas mokyklas, kurios tik lieka bendroje V. 
K. T-os vadyboje, priežiūroje ir kontrolėje. Mokyklų gyveni- | 
mas ir šiaip jau švietimo reikalai tvarkomi pagal tam tikrą 
įstatymą, bendrą visoms kultūrinėms bendruomenėms. K 

30 V. K. T-a gauna švietimo reikalams Lietuvos Seimo 
sprendimu ne mažiau 15 nuošimčių viso Valstybės biudžeto. | 
Gaunamas švietimo reikalams tiek iš Valstybės, tiek ir iš savi- ` 
valdybių sumas V. K. T-a skirsto tarp atskirų kultūrinių ben- ` 
druomenių proporcionaliai jų narių skaičiams. Ątskaitomybės | 
ir valstybinės kontrolės vykdymo tvarka tiksliai nustatoma mo- ` 
kyklų įstatyme. „A 

49 Nepritenkant švietimo ir kitiems kultūriniams reikalams | 
lėšų, gaunamų iš Valstybės ir savivaldybių, V. K. T-a turi tei- 


= 30 eS 


sės apkrauti visus kultūrinių bendruomenių narius lygiais mô- 
kesniais, kurie rankiojami iš mokėtojų Valstybės ir savivaldybių 
priemonėmis. 

Šiame Konstitucijos pakeitimų projekte tesųrašomos vien 
pagrindinės idėjos, turinčios būti išvystytos atskirais įstatymais, 
iš kurių vienas sutvarkytų vienodu būdu pagal kultūrinės auto- 
nomijos principus visas kultūrines bendruomenes, antras nu- 
statytų Vyriausios Kultūros Tarybos santvarką ir kvalifikuotų 
jos ir kultūrinių bendruomenių visuomenines pareigas, ir trečias 
sureguliuotų mokyklų gyvenimą kultūrinio federalizmo santvar- 
koje. Aišku savaime, kad, nuosekliai einant į šitą santvarką tu- 
rėtų būti numatytas pereinamas tarpsnis nuo dabartinio stovio 
prie galutinio reformos įvykdymo. 


TURINYS. 


„ĮŽANGA. — Racionalumo postulatai mokyklų organi- 
zacijos sistemai. 


I. Mokykla ir pasaulėžiūra. 
1. Faktinoji negalimybė visiškai atpalaiduoti mokyklą nuo pasaulėžiū- 
гоз, arba nelygstamojo mokyklos neutralumo apgaulingumas, 
2. Principiali prievolė pagrįsti mokyklinį lavinimą bei auklėjimą ra- 
cionalia pasaulėžiūra. 
3. Lygstamasis mokyklos neutralumas, kaipo mokyklinio lavinimo bei 
auklėjimo pagrindimas bendra rai гїп pasaulėžiūrų plotme. 


Il. Mokykla ir šeimyna. i 


1. Ugdomosios tėvų teisės bei prievolės savo vaikų atžvilgiu. 
2. Mokykla, kaipo papildomasis šeimyninio auklėjimo tęsinys. 
3. Tėvų teisės mokyklos atžvilgiu. 


Ш. Mokykla ir valstybė. 


1. Palyginamasis viešosios ir privatinės mokyklos įvertinimas norma- | 
lumo atžvilgiu. j 

2. Valstybės teisės bei prievolės mokyklinės švietimo organizacijos 
atžvilgiu. 

3. Normalus valstybės santykiavimas su mokykla. 


IV. Proporcionaliai subsidijuojamų mokyklų sistema. 
1. Proporcionalumo principas, kaipo mokyklinės teisybės reikalavimas. 

2. Proporcionalumo principas įvairių kraštų praktikoje ir jo pritaiky- 
mo išdavos, 1 

3. Vedamosios idėjos proporcionaliai subsidijuojamų mokyklų sistemai 
realizuoti Lietuvoje. : 


U ZB AIGA. — Racionalios mokyklų sistemos vieta kul- 
tūrinio federalizmo ribose. 


„Šviesos“ spaustuvė, Kaunas, Jakšto gatvė, Nr. 2 Tel. 20-95,